Kūrybą suvokiu kaip galimybę ieškoti ir atrasti, narplioti neapčiuopiamus reiškinius esančius žmoguje. Fiksuoti ir tuo pačiu sureikšminti tikrovės keliamas patirtis. Vaizdinių plastika, siekiant perteikti asmeninius išgyvenimus gimė objektų ciklai kalbantys apie „Ribinę būseną“ – kupiną nerimasties situaciją, suvokus žmogiškąjį trapumą. Noras perteikti „Ribinių būsenų“ vidinius interjerus kilo nuo pat kūrybinio darbo pradžios. Jas akumuliuoja ne kas kita kaip mane supanti tikrovė, situacijos. Situacijos mano kūryboje virsta ciklais, užsimenančiais apie veiksmo vystymąsi, tęstinumo galimybę.
Tapybą laikau palankiausiu kūrybiniu metodu jausminiams niuansams perteikti, t. y. – kurti nesilaikant išankstinio idėjos konceptualizavimo, tačiau vizijoms įgyvendinti neretai prireikia ir kitos vizualinės dimensijos, medžiagų, kurios atskleistų ar įformintų atitinkamą vaizduotės būvį.
Be perstojo vyksta susilietimas mano kūno su materija, savo kūną suvokiame kaip objektą tarp objektų, su kuriais sueiname į įvairius santykius. Visa kas gyva neišvengimai sinchroniška. Bandant paveikti šią sinchroniją sugriaunama būtinoji, gyvybiška pusiausvyra. Vaizdinių pagalba siekiu tarsi įkūnyti jausmo, vidinių nuojautų, vaizduotės būvį kurių negaliu pamatyti „plika akimi“.
Ilgai žiūrint į savo atvaizdą,
Užsimerkus
Vaizdinys dar tęsiasi
Ar aš matau?
Ar aš įsivaizduoju save?
Aš – tai šis tas daugiau nei veido odos apvalkalas…
[Best_Wordpress_Gallery id="10" gal_title="Lukas Eugenijus Kolmogorcevas Ribinės būsenos""]
