Marius Povilas Elijas Martynenko, žmogus turintis daug vardų ir dar daugiau išbandytų profesijų, viešėjęs mūsų bibliotekoje bei pristatęs čia savo knygą „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“, pavadino save pakeleiviu. Aš kiek patikslinčiau: ne eilinis pakeleivis – forma ir turiniu visiškai ne šio laiko žmogus, atkeliavęs iš praeities arba ateities, arba iš tada, kai laiko dar nebuvo, prieš pasaulio pradžią.
Tokie egzotiniai atvykėliai visada traukdavo publiką, gal net tapdavo pranašais. Ir Martynenko traukia. Mane pritraukė dusyk – pirmame Kaune vykusiame slemo renginyje, skaitydamas „10 įsakymų (paniatkių) pagal Toliką“ (knygoje šis tekstas 204 p.) ir netrukus „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintu tekstu „Skylė“ – švelniu pasakojimu apie mirštantį senelį (knygoje – 22 p.). Nustebino tasai švelnusis tekstas, autorius atsivertė naujai, kitaip. Nes gi, na, žinot, po tokių skaitymų, kokius skaito Martynenko, pastato, kurio kieme vyksta renginys, kaimynai kviečia policiją, nes poetai keikiasi (sic!). Taip iš tikrųjų ir yra. Knygoje visi „bxxt“, „nxxxxi“, „bxxxs“ ir kiti panašūs nė kiek neužblurinti ir neužiksuoti, kaip čia aš padariau. Bet jam tai kažkaip tinka – visi keiksmai iš jo burnos ir tekstų skamba labai sklandžiai, lyg taip ir turi būti, ir niekas kitas šitų žodžių pakeisti negalėtų. Visgi, ne apie keiksmus yra „Be penkių pasaulio pradžia“ – tai rinkinys 60-ies tekstų, ištransliuotų iš vidinio savęs, savo gyvenimo įvykių, matymų, sutiktų žmonių, ligų, nelaimių ar džiaugsmingos patirties. Tekstai neilgi, fragmentiški, gal kiek tiesmuki, gal kiek primenantys filosofinius papostringavimus, arba senas fotografijas, iš kurių jauti spinduliuojant kažkokį gėrį, grožį ir tikrumą. Gal todėl prie tekstų dera puslapiuose išbarstyta nespalvota fotosesija su autoriumi ar be jo. Tai nei romanas, nei apsakymai, nei eseistika, nei poezija. Nors su pastarąja panašumų tikrai daug. Specialistai Martynenko kūrybą vadina performatyviaja poezija. Ir nors tekstai lengvai ir greitai skaitomi, knygos verčiau neskaityti vienu ypu nuo pradžios iki galo, kaip geriau neskaityti poezijos išvien nuo pirmo iki paskutinio lapo: salsvai apkarstų, nubluktų ir prarastų visą prasmę. Taigi, jei knygą imsite iš bibliotekos, skaitymo terminą turbūt teks prasitęsti.
Atskirų ditirambų reikia šio autoriaus, o gal reikėtų sakyti – atlikėjo, balsui. Kai jis skaito yra visiškai kitaip, negu skaitai tą patį tekstą pats. Poetas, literatūros kritikas, vertėjas Marius Burokas yra sakęs, kad mielai klausytų Martynenko, jei šis skaitytų net ir telefonų knygą*. Galbūt tai talentas arba įgimta savybė, visgi, svarbu paminėti, kad į aktorinį pas Koršunovą šis vaikinas įstojo tokį balsą jau turėdamas ir nuraudamas visus slemo skaitymų laurus (2017 m. Europos slemo bronzininkas). Žinoma, kad populiari literatūros forma išviešina geriau nei bet kuri recenzija ar apžvalga. Viename interviu skaičiau tokį klausimą šiam autoriui: ar slemo klausytojai ir knygos skaitytojai yra tie patys žmonės**? Greičiausiai taip ir yra. Bet šio balso trūksta knygai. Visgi tiems, kurie dar negirdėjo Martynenko skaitant, šią knygą itin siūlau – jie patirs dvigubą malonumą: pirmą sykį skaitydami, o antrą sykį – išgirdę.
Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Knygos grožio kūrėjai – dailininkė Aistė Jakimavičiūtė, Asta Puikienė, fotografas – Marius Krivičius.
*https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/mariaus-buroko-knygu-apzvalga-pasaulio-pradzia-zmogaus-pabaiga-ir-seiminis-gyvenimas-286-928084
**https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/203340/e-martynenko-skausmas-kurybai-nebutinas-taip-tik-mistifikuojami-menininkai
Apžvalgą parengė Agnė Cesiulė
