Pastaruoju metu mano skaitomos knygos yra susijusios su motinos vaidmeniu. Turbūt kažkaip iš pasąmonės atsiranda tas noras skaityti tokio pobūdžio knygas. Neseniai mano viena pažįstama teigė, kad tokias knygas skaitau todėl, kad man trūksta dvasinio artumo su savo Mama. Skubu jai paprieštarauti, kad mūsų santykiai yra nuostabūs ir kupini tikro dvasinio ryšio, tarpusavio supratimo. Mes viena jėga, mes vienas kumštis, mes – Mama ir Dukra, neatsiejamos viena nuo kitos. Todėl man ir patinka skaityti tokias knygas, kuriose nagrinėjamas dukros ir mamos ryšys, kokią svarbą jis suteikia abiejų gyvenimui, kokiomis yra tampama tam ryšiui nesant. Taip, galbūt, tai šeimos santykių psichologija, bet, patikėkit, ji tikrai vaidina labai svarbų vaidmenį. Juk ką atsinešame iš savo tėvų, tą perduodame ir savo vaikams.
Bet nemoralizuosiu ir neaiškinsiu, kokiomis mes mamomis turime būti, kokių klaidų gyvenime nedaryti, bet viso to pateiksiu puikų pavyzdį, Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“. Šis romanas tarsi kokia odė Sovietų Sąjungai, kurios metu tuometės kartos moterys stengėsi atlikti titaniškas pastangas – išlikti savimi, o vyrai dažniausiai buvo tik šešėliai, kurie šmėkšteldavo ir vėl dingdavo savo keliais. Kalbant apie knygą, tai romanas apie moterį gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima ne tik profesiją ir tapatybę, bet ir šeimą. Jos šeima – tai dukra, kuri ją bando apsaugoti nuo tuometinės valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi anūkei suteikti šilumą, meilę ir norą gyventi. Tai knyga apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę.
Turbūt su manimi sutiksite, kad motinos pienas yra ta gija, jungianti motiną su savo vaiku. Tai ryšys, kuris užsimezga vos vaikui gimus ir padėjus jį ant motinos krūtinės. Šis užsimezgęs ryšys suteikia vaikui galimybę augti, mylėti, kovoti. Tačiau ne šioje istorijoje. Čia motinos pienas tampa nuodu, nes pagrindinis tikslas yra bandymas išlikti. Tai kaina, kurią tenka mokėti už išlikimą. Suprantu, kad tuometinė sovietinė stagnacija išaugino būtent tokią moterų kartą, kuri pasižymėjo negailestingumu, bejėgiškumu ir nuolatiniu pasipriešinimu. Netgi savo vaikui. Skaudu, liūdna, smerktina, bet tokios turėjo jos būti – ne tik motinos maitintojos, bet ir motinos kovotojos. Todėl ir tas motinos pienas nebuvo toks svarbus kaip dabar, nes kam duoti savo vaikui nuodus, kai gali neduoti nieko.
Nors tai ir istorija apie vienos šeimos moteris, tačiau joje netrūksta ir pačios Latvijos kaip šalies, istorijos: slogi atmosfera po nepriklausomybės paskelbimo, sovietinė mokykla ir artėjančios laisvės nuojauta. Ši knyga mane stipriai paveikė kaip dukrą, kaip mamą. Kiek joje skausmo, širdgėlos, jausmų nepaisymo. Ir iš to man iškilo du klausimai? Kodėl mes savo vaikus pradedame mylėti, kai jie būna suaugę? Kodėl mes savo motinas pradedame mylėti, kai pačios tampame suaugusiomis? Skaudu, bet tokia ta tiesa, kad mylėti pradedame tada, kai suprantame, kad neteksime ar netekome; kai norime, bet negalime paminti savo principų. Toks gyvenimas ir nieko čia nepakeisi.
Todėl, ši istorija yra labai puikus pavyzdys toms moterims ar mamoms, kokiomis nereikia būti savo dukroms, nors ir kaip gyvenime sunku bebūtų. Laikas – geriausias teisėjas, sudėliojantis visus taškus ant i. O motinos pienas, kad ir koks kartus bebūtų, tačiau jis yra ryšys, jungiantis mus su ja. Todėl nepabandęs jo paragauti, negali spręsti ar tavo gyvenimas bus saldus, ar kartus. Kiekvienam savas skonis, kiekvienam savas gyvenimas. Mūsų darbas yra jį nugyventi. O šią knygą rekomenduosiu perskaityti visoms ir visiems turintiems šeimas, planuojantiems jas turėti, stebintiems kitų šeimas ar tiesiog esantiems vienišiems, nes tai puiki galimybė pažvelgti žymiai giliau, nei kad leidžia pati istorija. Linkiu skaityti iš lėto, matyti ir suprasti.
Nora Ikstena „Motinos pienas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019, vert. Laura Laurušaitė.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
