– Būkime vaikai po karo, – prašė jinai.
Du nedidukai vaikai ir dvylika žingsnių, kuriuos jie kasdien įveikia iki savo slėptuvės – slapto pasaulio, kur galima skaityti knygas, žiūrėti į mėnulį ir įsivaizduoti, kad jie – vaikai po karo. Dvylika žingsnių iki svajonių, nugvelbto maisto kąsnio ir paguodos, nes mama iš ligoninės vis negrįžta. Dvylika žingsnių iki tvirtos draugystės ir nemaldomo juoko. Dvylika žingsnių iki susikurto pasaulio be riksmų, šūvių ir kareivių.
Šį kūrinį pats Icchokas Meras (1934 m.–2014 m.), vaikystėje per holokaustą netekęs tėvų ir pats tik per stebuklą likęs gyvas, pavadino vaikišku romanu, bet perskaityti jį rekomenduoju kiekvienam suaugusiajam, nes genocidas vaiko akimis matomas visiškai kitaip – jie nesupranta situacijos ciniškumo, karo siaubo ir nelygybės, bet aiškiai suvokia, kad viskas pasikeitė, ir, kad duona tampa aukso vertės. Visiškai kitokiu žvilgsniu vaikai pamato ir savo tėvus – nerimas jų akyse ir rūpestis dėl ateities, nejaugi visi būdai pateisinami? Kaip greitai galima suaugti, kai jauti atsakomybę už kitą, už save silpnesnį?
– Būkime vaikai po karo, – prašė jinai.
Nuoširdi vaikų draugystės istorija, karo siaubas ir begalinis noras išgyventi – visa tai romane „Ties gatvės žibintu“.
Icchokas Meras „Ties gatvės žibintu“.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė
Knygą galite skaityti elektroninėje „Vyturio“ leidyklos bibliotekoje. Prisijungimo kodą galite gauti paskambinę tel. 8 617 80 480 darbo dienomis 9–17 val.
