„Aš nebetikiu. Nė vienos dienos. Net keleto valandų šen ar ten. Nebėra nė kalbos apie tobulumą, apie nieką. Kai anąsyk nuvykom į Skageną, aš ilgai kalbėjausi apie tuos dalykus su senuoju pastoriumi. Po kiek laiko jis man tarė: „Bet, Johanai, aš taip pat nebeturiu nieko, ničnieko, išskyrus šitą škotiško viskio butelį, kurį pakeičiu pilnu, kai ištuštėja. Tikėjimas trapus, jis pagrįstas triskart niekuo kaip magijos triukas. O ko reikia, kad būtum geras fokusininkas? Triušio ir skrybėlės. Kadaise laikiau visa tai saujoje. Šiandien nebėra triušio, nebėra skrybėlės, nebėra magijos.“
Pastaruosius du metus Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime, todėl kamera ir visais jos „privalumais“ dalinasi su už žmogžudystę kalinčiu Patriku Hortonu – dičkiu „Hells Angel“ gaujos nariu, itin jautriu dantų skausmui, bijančiu žiurkių ir negalinčiu pakęsti, kai jam kas kerpa plaukus. Erdvėje, kur nelieka privatumo, o atsiprašinėti dėl naudojimosi bendru kibiru nebelieka prasmės, jie nelyg susidraugauja. Polis išmoks apkirpti savo grėsmingąjį bičiulį taip, kaip jį kirpdavo mama – nesukeliant fizinio skausmo ir jokiu būdu nečekšint žirklėmis, palaikys jį traukiant dantį, o išėjęs iš kalėjimo net siųs savo kaimynui knygų apie motociklus, kad laisvės laukimas lengvesnis taptų.
Taip pat Polį jau dvejus metus naktimis lanko brangūs jam buvę, dabar jau mirę artimieji – žmona indėnė Vainona, gebėjusi pilotuoti nedidelį lėktuvą ir padėti jam pamiršti meistro-durininko-sargo pareigas „Egzelcioro“ daugiabutyje, tėvas danų pastorius Johanas – didelės šeimos atstovas, gerbiamas parapijiečių, bet stokojantis gyvenimo džiaugsmo ir kalaitė Nukė – jo ir Vainonos numylėtinė. Tačiau idiliška vaikystė, kai jis buvo supamas taktiško ir dėmesingo tėvo stropiai pamokslavusio senoje bažnyčioje ir gražuolės mamos, sugebėjusios ne tik auklėti sūnų, bet ir prižiūrėti iš tėvų paveldėtą kino teatrą, netrukus liks praeityje, mat vienintelis dalykas, kurio jie neįvertino, tai visiškas mamos ir žmonos abejingumas Bažnyčios reikalams. Hansenų šeimos istorijos nepavadinsi sėkminga – jiems visiems teks kurti naujus gyvenimus, jaustis emigrantais, atstumtais, nesuprastai ir... vienišais.
Ši Jean-Paul Dubois knyga neveltui apdovanota Goncourt‘ų premija – romanas nuostabiai pagaulus ir įtraukiantis, leidžia vieną akimirką žavėtis jaunos šeimos idile, o kitą – nerti į kalėjimo užkulisius ir kasdienybę, priterštus kibirus ir atviras dviejų, visiškai svetimų vyrų išpažintis. Drauge su Poliu džiaugsitės, stebėsitės ir kumščius laikysite, kad tik viskas gerai baigtųsi, nes „ne visi šiam pasauly gyvena vienodai...“
Jean-Paul Dubois „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2021, vert. Jonė Ramunytė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
