Darbšti, kūrybinga, nestokojanti šviesių idėjų asmenybė neišvengiamai palieka pėdsaką savo darbuose, raštuose, o drauge ir savo miesto, šalies, kultūros istorijoje.
Vienas iš tokių – Zigmas Kuzmickis (1898–1976) – tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokytojas, žurnalistas, beveik visą gyvenimą dirbęs ir kūręs Kaune. Nepriklausomoje Lietuvoje jis išleido ne vieną vadovėlį, publikavo daug straipsnių, skaitė paskaitas. Po karo Kauno universitete ir Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) dėstė lietuvių ir rusų kalbas, literatūros istoriją.
Vienas iš Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių, įsikūręs Žaliakalnyje, pavadintas šios išskirtinės asmenybės vardu. Adresu Raseinių g. 26 veikiančioje bibliotekoje-muziejuje saugomas išlikęs Z. Kuzmickio dokumentų archyvas. Jame sukauptuose rankraščiuose, spaudiniuose, nuotraukose atsispindi turtinga praeities istorija nuo XIX a. pabaigos iki XX a. II pusės. Z. Kuzmickio rankraščiai, tarsi gyvos nuotraukos, liudija ne tik jo gyvenimo faktus, bet ir ryšį su visuomene, bendraminčiais. Fotografijose kadaise įamžinti žmonių veidai, miesto gyvenimo įvykiai lieka ateičiai ir praeities pažinimui.
Šiuo straipsniu, apžvelgiančiu Z. Kuzmickio biografiją ir darbus, pradedame publikacijų seriją, skirtą platesniam bibliotekoje saugomo jo rankraščių fondo pažinimui.
Zigmas Kuzmickis (1898–1976) – literatūros ir kalbos tyrinėtojas, pedagogas, filologijos mokslų kandidatas
Tarpukario nepriklausomos Lietuvos pedagogas Zigmas Kuzmickis gimė 1898 m. kovo 10 d. Rembovo kaime (Plocko gubernija, dabar Lenkija) pradinių klasių mokytojo šeimoje. Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo apie 1907 m. šeima grįžo į Lietuvą, gyveno Kunigiškių kaime, netoli Svėdasų, vėliau Eržvilke, Barkūnuose (dabar Jurbarkas). Zigmas mokėsi Šiaulių, I-ojo pasaulinio karo metu Roslavlio, Voronežo gimnazijose. 1918 m. po gimnazijos baigimo grįžo į Lietuvą. 1919 m. prie Švietimo ministerijos baigė buhalterijos ir kooperacijos kursus. 1919–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje raštininku, buhalteriu. Tuo pat metu lankė Jono Jablonskio vadovaujamus lietuvių kalbos kursus. 1926 m. baigė Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. Dar būdamas studentu 1924 m. pradėjo mokytojauti: dirbo Kauno „Aušros“, karo metu „Saulės“ ir „Jėzuitų“ gimnazijose. Keletą metų mokytojams rengė lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos vasaros kursus. 1933 m. buvo paskirtas Švietimo ministerijos vidurinių mokyklų inspektoriumi. 1935 m. kartu su kitais pedagogais įsteigė Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungą. 1937 m. jam kaip buvusiam karo valdininkui, laikomam karininkų atsargoje, suteiktas administracijos jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1937–1940 m. dirbo inspektoriumi lektoriumi Klaipėdos, Panevėžio, Vilniaus pedagoginiuose institutuose. Po karo iki 1971 m. dėstė lietuvių ir rusų kalbas, literatūros istoriją Kauno universitete ir Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas). 1966 m. apsigynė filologijos mokslų kandidato disertaciją tema „Prano Vaičaičio gyvenimas ir kūryba“.
1928 m. liepos 4 d. Z. Kuzmickis buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, 1933 m. Lietuvos Respublikos prezidento aktu už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino IV laipsnio garbės ženklu.
Mirė 1976 m. liepos 30 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojas, redaktorius, vadovėlių autorius
Bendravimas su Jonu Jablonskiu, Kazimieru Būga, Vaižgantu, kitais lituanistais nulėmė Zigmo Kuzmickio norą gilintis į lietuvių kalbą, literatūros ir krašto istoriją. „Kalbos žiūrėtojo“, „kalbos mokovo“ darbą pradėjo 1921 m. – dirbo laikraščių „Lietuvos ūkis“, „Lietuva“, žurnalo „Karys“ redakcijose. Tais pačiais metais publikavo savo pirmuosius literatūrinius tekstus žurnale „Lietuvos mokykla“. Pirmoji Z. Kuzmickio publikacija – „Klajoklio dėkingumas“ buvo skirta mokytojui J. Jablonskiui. 1926–1928 m. jam buvo patikėta redaguoti „Lietuvos“ savaitinį priedą „Iliustruotoji Lietuva“. 1927 m. išleido literatūrinį almanachą „Gubos“. Per kelis dešimtmečius Z. Kuzmickis paskelbė apie 240 publikacijų, leidinių recenzijų, vertimų. Rašė ne tik apie lietuvių kalbą, literatūros istoriją, bet ir visuomeninio gyvenimo, kultūros, etikos, istorijos temomis, nagrinėjo pedagogikos ir auklėjimo problemas. 1938–1940 m. buvo Lietuvių kalbos draugijos narys. Prašomas pedagogų 1928 m. pradėjo skaityti paskaitas Valstybės radiofone. Mokykloms stingant mokymo priemonių, 1930 m. išleido pirmąjį paties parengtą vadovėlį – „Lietuvių kalbos sintaksė“. Vėliau pasirodė: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1933 m.), „Lietuvių literatūra“ (5 dalys, 1931–1934 m.), chrestomatijos: „Lietuvių skaitymai“ (1932 m.), „Mokyklos skaitymai“ (1937 m.). Vadovėliai buvo vertinami, populiarūs ir sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo. Kartu su kitais parengė „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį“ (1938 m.), „Skaitymų knygą suaugusiems“ (1948 m.), redagavo Kristijono Donelaičio, Vaižganto kūrybą. Parašė atsiminimų apie J. Jablonskį, Vaižgantą, Balį Sruogą ir kitus.
Z. Kuzmickis rašė ne tik straipsnius, bet kūrė ir prozos vaizdelius, apsakymus, feljetonus, humoreskas, eilėraščius, pasakėčias. Pirmieji eilėraščiai, rašyti lenkų kalba, sukurti dar paauglystėje. Bandyta eiliuoti ir lietuvių kalba. Yra išlikęs pirmasis jo kūrybos ir vertimų sąsiuvinis, puoštas paties kurtais piešiniais, atliktais pieštuku ir tušu. Pirmieji prozos kūrinėliai, apsakymai buvo išspausdinti „Sekmojoje dienoje“ 1921 m. Dar keletas buvo paskelbti iki 1940 m. Kaip ir daugelis autorių Z. Kuzmickis dažnai pasirašinėjo slapyvardžiais ir slapyraidėmis: B. Kantvydis, B. Zetkūnas, B. K-dis, R. Tautginas, Keklys, Mikas Kramtikas, Z., Zigmas Kzm. ir kitais. Pokario metais ypač pamėgo eiliuoti eilėraščius ir pasakėčias. Daug jų sukūrė 6–7 dešimtmečiuose.
Rankraštiniai dokumentai – kultūrinės atminties palikimas
Z. Kuzmickio rankraščių fondą sudaro [188?]–2005 m. laikotarpiu sukaupti ir išsaugoti įvairūs savo turiniu ir forma dokumentai. Iš viso – 381 saugojimo vienetas. Tai biografiniai dokumentai: įvairūs mokslo, asmens pažymėjimai, apdovanojimų liudijimai, rankraštiniai sveikinimai (1898–1979); kūrybinės ir mokslinės veiklos dokumentai: perrašyti straipsnių mašinraščiai, grožinė kūryba užrašų knygelėse, proginė kūryba su dienoraščių užrašais, atsiminimai ir kt. (1911–1994); korespondencija: laiškai, atvirlaiškiai, sveikinimo atvirukai, įstaigų tarnybiniai raštai, darbo sutartys (1922–1976). Nedidelė dalis dokumentų apie Z. Kuzmickį: atsiminimai rankraščiuose ir vaizdo bei garso įrašuose, straipsnių iš įvairių periodinių leidinių iškarpos ir kopijos (1958–2005), taip pat į fondą įtraukti kitiems asmenims priklausę ar nežinomų asmenų dokumentai ([191?]–2005). Didžioji archyvo dalis – ikonografija: portretinės Z. Kuzmickio nuotraukos, fotografijos su šeimos nariais, mokiniais, studentais, kolegomis, vinjetės, nuotraukų albumai ([188?]–2005).
Z. Kuzmickio rankraščių fonde saugomi unikalūs, turintys istorinę vertę dokumentai. Daugelis jų – reikšminga Lietuvos švietimo istorijos dalis, atspindinti Lietuvos mokyklų gyvenimą ir jo kaitą įvairiais istorijos etapais. Tai – Šiaulių berniukų gimnazijos 1912–1915 mokslo metų baigimo pažymėjimai, 1911 m., 1919 m. ir 1941–1943 metų mokslo sąsiuviniai, referatai su rašytomis J. Jablonskio pastabomis, kolegų pedagogų laiškai ir kt. Ypač įsimintinos ir vaizdžios yra fotografijos. Vaizduose išlikę kadaise Kauno „Aušros“ berniukų ir mergaičių, „Saulės“ ir „Jėzuitų“ gimnazijose dėstę pedagogai, gimnazijas baigę abiturientai. Šie dokumentai aktualūs bei bus įdomūs ir dabarties – XXI a. kartoms.
Z. Kuzmickio archyvą 1995–1996 m. bibliotekai perdavė jo žmona Teresė Jančiūtė-Kuzmickienė, keletą dokumentų – buvusi Z. Kuzmickio mokinė Elvyra Ražanauskaitė.
Zigmo Kuzmickio rankraščių fondo saugojimo vienetų aprašai atsispindi bibliotekos kataloge ibiblioteka.lt.
Nuorodos:
1. Kuzmickis, Zigmas. Tikėjęs gimtuoju žodžiu : iš kūrybinio palikimo : literatūros istorija ir kritika, publicistika, kalbotyra, atsiminimai / sudarytojas Ramutis Karmalavičius. Kaunas, 1991.
2. Zigmas Kuzmickis / Teresė Bukauskienė, Ramutis Karmalavičius. Kaunas, 1991.
3. Zigmas Kuzmickis : bibliografija, 1921-1997 : 100-osioms gimimo metinėms / parengė Paulė Mikelinskaitė. Kaunas, 1998.
4. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 262.
5. Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. T.4. Vilnius, 2004, p. 330.
6. https://atminimas.kvb.lt/kuzmickis-zigmas/
7. https://www.limis.lt/personaliju-zodynas/-/personFastSearch/view/35871717
8. https://www.vle.lt/straipsnis/zigmas-kuzmickis/
Parengė vyresn. bibliotekininkė Vilma Mačiulaitytė
Fotografijoje – Zigmas Kuzmickis dirba redakcijoje 1925 m., autorius nežinomas.
