2025 m. balandžio 24 d. šimtąją įkūrimo sukaktį minėjo Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Būdama viena seniausių savivaldybių viešųjų bibliotekų Lietuvoje, ji pasižymi turtinga istorija, neatsiejamai susijusia su visos Lietuvos ir Kauno miesto istorija, giliomis bibliotekininkystės tradicijomis, o tuo pačiu – ir naujovių paieškomis, įkvėptomis dar paties pirmojo vadovo, bibliotekos įkūrėjo Vinco Ruzgo idėjų.
Per tuos šimtą metų nuo 1925-ųjų iki 2025-ųjų keitėsi santvarkos, bibliotekos pavadinimas ir pastatai, augo padalinių ir teikiamų paslaugų skaičius, tačiau esmė išliko nepakitusi. Biblioteka – tai žmonės ir knygos.
Šimtmečio proga kviečiame apžvelgti bibliotekos augimą ir raidą, jos kelionę po įvairius istorinius pastatus Kaune ir tai, kuo biblioteka yra dabar – moderniu kultūros židiniu, teikiančiu kokybiškas paslaugas tiek miesto centre, tiek ir nuo jo nutolusiuose mikrorajonuose.
Bibliotekos įkūrimas
1919 m. Lietuvos Respublikoje priimtas savivaldos įstatymas, kuriame nurodyta, kad savivaldybės „[…] steigia ir laiko mokyklas, knygynus, skaityklas, muziejus, teatrus ir kitas švietimo ir meno įstaigas […]“. Apie bibliotekos ir skaityklos miesto centre reikalingumą Kauno miesto taryba pradėjo svarstyti 1924-aisiais. Tuo metu Šančiuose jau veikė Liaudies skaitykla, kuri dabar yra vienas iš Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių. 1922 m. šalia Pedagoginio muziejaus (dabar – Lietuvos švietimo muziejus) buvo įkurta Centrinė mokytojų skaitykla, kuri ir tapo Vinco Kudirkos vardo bibliotekos-skaityklos pirmtake, o jos ir paties muziejaus vadovas Vincas Ruzgas – pirmuoju bibliotekos vadovu.
1925 m. balandžio 24 d. Laisvės alėjoje duris atvėrė miesto savivaldybės įkurta biblioteka-skaitykla. Kitą dieną po atidarymo laikraštyje „Lietuva“ buvo rašoma: „Vakar 5 v. vak. Laisvės Al. 48 Nr. buvo atidaryta miesto savivaldybės Vinco Kudirkos vardo skaitykla. Atidarymo iškilmėse dalyvavo miesto burmistras, švietimo komisijos ir miesto tarybos nariai, pradžios mokyklų mokytojai ir kiti. Skaitykla turi didoką, gražiai papuoštą ir tvarkingai įrengtą salę. Knygų tuo tarpu tėra 4 nepilnos spintos, bet reikia tikėtis, kad dosningoji visuomenė ne tik jąsias, bet dar ir kitas gausiai pripildys.“ Taip ir įvyko: bibliotekos fondas buvo pildomas leidiniais ir po dešimtmečio jų skaičius jau siekė beveik 11 300.
Nuosekliai augo ir bibliotekos-skaityklos lankytojų skaičius. Vinco Kudirkos skaitykla buvo miestiečių mylima ir gausiai lankoma, o 1939 m. ją jau buvo aplankę milijonas skaitytojų. Tuo metu biblioteka turėjo daugiau kaip 13 tūkst. knygų lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų prancūzų ir kt. kalbomis.
Bibliotekoje daugiausia lankėsi moksleiviai ir studentai, valdininkai, darbininkai ir amatininkai, pedagogai. Įdomu tai, kad tarpukario spaudoje nuolat pasirodydavo žinutės su detaliais bibliotekos statistikos duomenimis: lankytojų ir išduotų knygų skaičiais.
Vienas bibliotekos lankytojų buvo ir rašytojas Juozas Baltušis (1909–1991). Jis savo knygoje „Su kuo valgyta druska“ rašė: „Nebėjau stebėtis Laisvės alėjos ugnimis ir vitrinomis, kur viskas gražu, tik niekas man neįperkama, o spėriai žengiau ja ligi mūrinių namų, šalia kino teatro „Oazė“. Antrajame šio namo aukšte buvo V. Kudirkos viešoji biblioteka, veikusi nuo vakaro šešių ligi dešimtos valandos. <...> taip ir susiklostė mano dienos: ligi pietų turguje, pjaunam, skaldom, kraunam malkas, vakare – į skaityklą. Niekur kitur, tik į ją.“
Biblioteką mini ir Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919–2015) savo „Dienoraščio fragmentuose 1938–1975“, kalbėdamas apie Jono Aisčio kūrybą: „Intymias giesmes <...> skaitėme Vinco Kudirkos vardo bibliotekos skaitykloje Kaune, Gaisrininkų namuose.“
Bibliotekos įkūrėjas
Bibliotekos įkūrėjas ir pirmasis vedėjas, vadovavęs jai iki 1940 m., buvo Vincas Ruzgas (1890–1972). Jis buvo pedagogas, muziejininkas ir bibliotekininkas, studijuodamas Sankt Peterburgo pedagoginiame suaugusiųjų švietimo institute išklausęs bibliotekininkystės kursą. V. Ruzgas taip pat ir vienas Lietuvos bibliotekininkų draugijos įkūrėjų.
V. Ruzgas išleido daugiau kaip 30 knygų, viena jų – „Bibliotekoms vadovėlis“ („Sakalas“, 1937). Šioje knygoje aprašomi bibliotekininkystės darbo metodai, fondo komplektavimas, aptariami finansai, knygų laikymas ir skaityklų tvarkymas, statistika ir ataskaitos. V. Ruzgo vadovaujama biblioteka laikėsi bibliotekininkystės standartų, kurie pritaikomi ir šiandien, jis itin atidžiai rinko ir fiksavo statistinius duomenis, kuriuos ir dabar galima rasti publikuotus tarpukario „Bibliografijos žiniose“. Šalia aiškių instrukcijų savo parašytame vadovėlyje V. Ruzgas akcentuoja ir bibliotekininko pasišventimo ir meilės darbui svarbą, jame galima rasti tokių citatų: „Bibliotekininko rankose yra daugelio žmonių tolimesnis likimas“, „Jeigu bibliotekininkas turi tam darbui pašaukimą ir yra pakankamai jam pasiruošęs, tai ir pats jo darbas bus sėkmingas ir produktingas“, „sukrautos lentynose ir neskaitomos knygos yra negyvas, niekam nenaudingas kapitalas.“
V. Ruzgas daug kalbėjo apie knygų skaitymo ir bibliotekų „propagandą“, skatino bendradarbiavimą su verslu, ragino labiausiai žmonių lankomose vietose kabinti plakatus su kvietimu naudotis biblioteka ir skaitykla, kvietė kurti kilnojamąsias bibliotekas „galvojant, kad jeigu skaitytojas knygos neieško, tai knyga pati turi skaitytoją rasti“.
Galima teigti, jog V. Ruzgo sumanus vadovavimas, pasišventimas darbui ir kartais laiką pralenkdavusios idėjos padėjo tvirtus pagrindus tam, kokia biblioteka yra šiandien. Nuo bibliotekų netradicinėse vietose iki partnerysčių su verslu – visa tai jau buvo pirmojo bibliotekos vadovo aptarta dar tarpukariu.
Bibliotekos „kelionė“
Viena įdomiausių Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos istorijos detalių – nuolatinės klajonės po įvairius pastatus miesto centre ir senamiestyje, kurios tęsėsi iki pat 1960-ųjų.
1925-aisiais biblioteka-skaitykla atidaryta Laisvės alėjoje 48 numeriu (dabar – 72) pažymėtame name, kuriame patalpos buvo nuomojamos iš pradžių mokant 18 tūkst., vėliau – 15 tūkst. litų per metus. Tiesa, šiame Kaco name biblioteka veikė tik penkerius metus, o vėliau buvo iškraustyta į naujai pastatytus Ugniagesių rūmus Nemuno ir I. Kanto gatvių kampe, kur su trumpa pertrauka veikė iki 1944 m. Nors šiame pastate iškart buvo suplanuotos patalpos specialiai bibliotekai-skaityklai, tačiau „Bibliografijos žiniose“ 1930 m. joms ir architektų sprendimams negailėta kritikos. Aštrių žodžių susilaukė tiek įstaigai parinkta vieta trečiame aukšte, kuri eikvoja skaitytojų laiką ir energiją, tiek ir per mažos patalpos, nesuteikiančios galimybės plėsti fondą ar darbo vietos bibliotekininkui trūkumas. Publikacijoje ironizuojama: bibliotekos-skaityklos „sujungimas su gaisrininkų rūmais turi vieną pliusą – gaisro apsaugojimo atžvilgiu ši biblioteka yra geriausioj būty“. Tiesa, ši ironija tapo save išpildančia pranašyste: 1944 m. vokiečiai aviacijos antskrydžio metu numetė padegamąją bombą, kurios sukeltas gaisras sunaikino visą bibliotekos fondą, tuo metu siekusį jau 50 tūkst. (kai kur rašoma 30 tūkst.) knygų ir periodinių leidinių. Iš senojo bibliotekos fondo galima rasti išlikusias tik tas knygas, kurios tuo metu buvo paskolintos skaitytojams ir taip išvengė gaisro.
Po šio įvykio bibliotekai-skaityklai teko persikelti į buvusius Žydų banko rūmus, bet vėlgi neilgam dėl prastos pastato būklės. Vietinėje spaudoje buvo rašoma apie ketinimus statyti modernią biblioteką, tačiau tai ir išliko tik ketinimais. Biblioteka buvo įkurdinta senamiestyje, tuometinėje J. Banaičio g. (dabar – A. Mapu g., kur ir šiandien veikia vienas bibliotekos skyrių). Neilgai trukus ji vėl perkeliama, šįkart į K. Donelaičio g. 46, paskui – į Kęstučio g. 19, o vėliau – į K. Donelaičio g. 13. Po ilgų „klajonių“ po Kauno centrą biblioteka 1960 m. įsikūrė adresu Laisvės al. 57, kur tęsia savo veiklą iki šiol.
Pastatas S. Daukanto g. ir Laisvės al. kampe, kuriame veikia biblioteka – vienas seniausių Laisvės alėjoje. Jį XIX a. viduryje pasistatė turtingas žydų kilmės pirklys Dovydas Ritenbergas. Pastatui iškart numatyta iki šiol išlikusi paskirtis – gyvenamoji-komercinė; jame buvo suplanuotos patalpos tiek krautuvėms, tiek butams. Labiausiai smalsumą žadinanti pastate veikusi įstaiga, kurios akcentai bibliotekoje išlikę iki šiol – brolių Nepriklausomybės akto signataro Jono ir kunigo Juozo Vailokaičių įsteigtas Ūkio bankas, darbą pradėjęs 1919 m., o uždarytas 1940 m. sovietams nacionalizavus banko turtą.
Dabartinis bibliotekos pastatas įtrauktas į kultūros paveldo vertybių registrą, jame išlikę banko seifai, kitos tarpukarį menančios interjero detalės. Pastatas kelis kartus atnaujintas ir rekonstruotas, jo išvaizdai didelę įtaką padarė garsus architektas Arnas Funkas (1898–1957). Pagal jo projektą 1934–1936 m. dalimis pertvarkytos pastato vitrinos, o po 1937 m. Ūkio banke kilusio gaisro – atnaujintas pastato vidus, suvienodinti visi antro aukšto langai, suteikiant jiems pusapskričių arkų formą.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, siekdama įprasminti ir priminti turtingą bibliotekos istoriją nuolat rengia ekskursijas, kviečiančias tiek pakeliauti po miesto centrą buvusiais bibliotekos pėdsakais, tiek ir užsukti į pačią biblioteką, kur galima apžiūrėti Ūkio banko seifus ir paieškoti juose iki šiol slypinčių lobių.
Bibliotekos pavadinimo ir struktūros kaita
Vinco Kudirkos vardas Kauno miesto savivaldybės bibliotekai-skaityklai suteiktas iškart – įsteigimo metu. Svarstant apie bibliotekos įkūrimą, 1924-aisiais, buvo minimos 25-osios V. Kudirkos mirties metinės, taip ir buvo nuspręstas bibliotekos pavadinimas. Visą tarpukarį ir sovietinės okupacijos pradžioje biblioteka savo tuometinį pavadinimą išlaikė. Vinco Kudirkos vardas iš bibliotekos atimtas 1950-aisiais, o grąžintas artėjant Nepriklausomybei – 1988 m.
Nuo 1950 iki 1976 m. biblioteka buvo vadinama Kauno miesto 6-ąja biblioteka. 1976 m., pradėjus Kauno bibliotekų centralizaciją, ji pavadinta Kauno centrine biblioteka. Nuo centralizacijos pradžios iki 1988 m. bibliotekų sistema jungė 36 filialus, vėliau šis skaičius šiek tiek sumažėjo. Šiuo metu lankytojus Kaune aptarnauja trys skyriai ir 18 struktūrinių teritorinių padalinių – viso 21 biblioteka, priklausanti Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos tinklui.
Biblioteka dabar
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka šiandien – modernus bibliotekų tinklas, buriantis bendruomenę ir teikiantis kokybiškas kultūros paslaugas tiek miesto centre, tiek nuo jo nutolusiuose mikrorajonuose. Biblioteka ne tik aptarnauja skaitytojus, kurių šiuo metu turi beveik 44 tūkst., tačiau ir organizuoja renginius, įvairius mokymus ir edukacijas, vykdo tarptautinius ir vietinius projektus.
Bibliotekos skyriuose ir padaliniuose vyksta skaitymai su terapiniais šunimis, vasarą trijuose Kauno miesto parkuose įrengiamos skaityklos, bibliotekoje įkurta pirmoji Lietuvoje ir viena keturių pirmųjų Europoje „Emocijų biblioteka“. Viename iš bibliotekos padalinių, Z. Kuzmickio bibliotekoje-muziejuje Žaliakalnyje, veikia pirmoji ir vienintelė Kaune Žaisloteka, kurioje galima žaisti vietoje arba skolintis žaislus ir stalo žaidimus į namus; ten pat veikia ir nemokamas Šerloko Holmso pabėgimo kambarys. Dėl amžiaus ar negalios negalintiems ateiti į biblioteką teikiama knygų pristatymo į namus paslauga. Džiaugiasi biblioteka ir netradicinėmis partnerystėmis: ji yra įkūrusi pirmąją ir, ko gero, vienintelę pasaulyje skaityklą tatuiruočių studijoje, taip pat ir bibliotekėles keliuose grožio salonuose.
Bibliotekos skyriai ir padaliniai buria vietos bendruomenę, organizuodami veiklas įvairaus amžiaus ir poreikių lankytojams. Bibliotekoje skaitytojai laukiami nuo pačių pirmųjų dienų: veiklą čia vysto šeimų klubai, kuriuose vyksta užsiėmimai tiek kūdikiams, tiek jau paūgėjusiems mažyliams su tėvais. Moksleiviai kviečiami į Kultūros paso edukacijas ir Neformaliojo vaikų švietimo užsiėmimus, vasaros dienos stovyklas. Senjorams organizuojami medijų ir informacinio raštingumo užsiėmimai, kalbų mokymai, rankdarbių klubai. Bibliotekose veikia knygų klubai. Kauniečiai ir miesto svečiai nuolat kviečiami į renginius, kurių pobūdis labai įvairus: koncertai, knygų pristatymai, paskaitos, susitikimai, filmų peržiūros, skaitymai, pasakojimo pasirodymai ir kt.
Bibliotekos veiklos įvertintos net dviem tarptautiniais organizacijos EIFL (Electronic Information for Libraries / Elektroninė informacija bibliotekoms) įsteigtais inovacijų apdovanojimais, jos veikla nuolat pastebima ir Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos Metų nominacijų konkursuose.
Parengė Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Balsevičienė.
Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnalo „Tarp knygų“ 2025 m. balandžio mėn. numeryje.
