Sunku man galvoti apie Tave. Galiu tik spėlioti, kokia Tu esi. Neauginau Tavęs.
Žinai, kad karo viesulai išskyrė mus, kai Tau buvo dveji metukai. Tu užaugai Lietuvoje, o aš su kitais šeimos nariais atsidūriau Vokietijoje, vėliau JAV.
Noriu papasakoti Tau, kas atsitiko mums 1942 m. lapkritį. Tada Tu buvai vos mėnesiuko. Aš su Tavimi ir vyru plaukėme garlaiviu iš Kauno į Jurbarką. Buvo jau sutemę. Tu ramiai miegojai ant mano rankų suvyniota į pūkinę antklodę. Ir čia! O siaube! Atsitiko tai, ko neturėjo būti. Mūsų garlaivis susidūrė su barža, plaukusia iš priešingos pusės ir plukdžiusia smėlį. Nuo smūgio Tu iškritai man iš rankų ant grindų. Išsigandusi puoliau prie Tavęs ir labai nustebau, kai pamačiau, kad Tu net nepabudai. Smarkiai besidaužančia širdim priglaudžiau Tave prie krūtinės ir padėkojau Dievui, kad viskas taip gerai baigėsi.
Tik praėjus daug metų, kai Tau buvo veik dvidešimt, aš suvokiau, kad tada ir buvo duotas lemtingas ŽENKLAS: užaugsi, bet ne su manimi.
Visus tuos metus verkiau, ilgėjausi Tavęs, galvodavau, kaip Tu ten. Verkiau Tavęs, nors šalia savęs turėjau dar penkis vaikus. Laukiau stebuklo ir norėjau, kad prie stalo atsirastum Tu. Kad visi drauge. Deja, stebuklas neįvyko. Beliko tik melstis ir dėkoti Dievui, kad Tave užaugino mano sesuo, kad užaugai sveika ir graži, kad gerai mokeisi, kad raminai ir retais laiškais aplankydavai mane. Ačiū Tau.
Širdyje visada su Tavimi.
Tavo mama
