Labas, mano Angele Sarge!
Žinau, kad Tu labai nustebtum gavęs mano šį laišką, nes esi patyręs, kad nemėgstu jų rašyti. Šį laišką mintyse nešiojuosi jau dešimt metų, tiek, kiek laikas suskaičiavo nuo Tavo išėjimo amžiams. Jaučiu prieštarautum, nes mes visada susirašinėdavome, kai Tu išvykdavai ilgam. Taip, bet tai tik žinutės. Nors... Jos – mūsų slaptažodžiai, mūsų gyvenimo kodas. ! – laukiu, !! – ilgiuosi, !!! – myliu. Mums tie ženklai atstojo žodžius, jausmus, atstumus. Tiesa, kartais tose žinutėse būdavo įterptas vienas kitas reikalingas informatyvus žodis dėl kokių buitinių dalykų, bet juos visada lydėdavo mūsų pamėgti šauktukai. Ir tai mane nuramindavo, jei būdavau sunerimusi ar suirzusi, ar dar blogiau – panikuodavau. Tuomet, menu, atskriedavo Tavo pamėgtoji frazė: „Nekelk bangų tuščiame akvariume. Mes kartu“. Ir rūpestis, baimė, nerimas kažkur bemat dingdavo, diena praskaidrėdavo.
Ak, kad į tą tuštumą, kurios niekaip ir niekuo negaliu užpildyti, nors kartą atskrietų Tavo žinutė. Suvokiu, kad niekada nebesulauksiu jos, bet visada jaučiu Tave, visada esi su manimi. Pamenu, kaip mes ilgai su Tavimi kalbėdavomės: per trumpi mums būdavo vakarai, trumputė naktis kartais atverdavo aušrai duris. Kasryt mintyse aš kalbuosi su Tavimi, pasakoju visas naujienas.
Tiesa, Tau dar nesu sakiusi, kad neseniai dingo brangiausias man daiktas – Tavo dovanota granato apyrankė, bet manau, kad kada nors Tu man pašnibždėsi, kur ji gali būti, ir ji atsiras.
Tu visa tai žinai, jau daug kartų esame apie gyvenimą čia kalbėję, bet ant popieriaus rašau pirmą kartą per dešimtį metų. Daugiau raštu laiškų nerašysiu, nes daug lengviau su Tavimi bendrauti mintimis.
Sudie, mano Angele Sarge!
!! !!! !!
Tavo Klaudija
Klaudija Šamanina
