2016 m. kovo 3 d. 17.30 val. maloniai kviečiame į Kristijono Donelaičio draugijos renginį – Editos Barauskienės istorinio romano „Tolminkiemio sodininkas“ pristatymą Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriuje, Laisvės al. 57. Dalyvauja autorė ir K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius, kuris pristatys draugijos veiklą ir jos laikraštį „Donelaičio žemė“, supažindins su rašytojo gyvenimą, kūrybą ir palikimą menančiomis vietomis. Tel. 222357. (Kontaktinis asmuo – bibliotekininkė Gintarė Visockytė.)
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2015-uosius pradėjo knyga apie Kristijoną Donelaitį. Knyga „Tolminkiemio sodininkas“ – skirta Kristijono Donelaičio (1714–1780) gimimo metinėms. Autorė vaizduoja, kaip šią neeilinę asmenybę formavo krašto istorija ir aplinka, gimtosios kalbos būklė, Karaliaučiaus universitetas, įkvėpė M. Mažvydo katekizmas. Sukurdamas neeilinį literatūros kūrinį – poemą „Metai“, Donelaitis talentingai panaudojo lietuvių kalbos išteklius, kūrinio savitumas bei kalbos grožis tebežavi ir XXI amžiuje. Knyga konkretizuoja, priartina Donelaičio asmenybę šių dienų skaitytojams, prasmingai papildo donelaitianą.
Paklausta, kaip gimė mintis parašyti romaną apie K. Donelaitį, žinoma kraštotyrininkė, knygų apie Ievą Simonaitytę, Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį autorė atsako: Mažoji Lietuva esanti jos tyrinėjimų sritis, jai pažįstama tenykštė kultūra, artimas ir liuteronų tikėjimas. Jos darbo vaisius – pirmoji grožinės literatūros knyga apie lietuvių klasiką. Koks, rašytojos akimis, buvo K. Donelaitis kaip asmenybė? „K. Donelaitis dažnai pats išsiduodavo – kaip pats teigė, buvo gyvo temperamento. Jis gerbė kaimo žmogų ir jo dirbamus darbus. Kartu jis buvo didis, daugiašakis menininkas – muzikas, instrumentų meistras, rašytojas, filosofas ir t.t. Jis gyveno aktyvų kultūrinį gyvenimą“.
Autorė neslepia: nutapyti paveikslą žmogaus, kurio jau nebėra tarp gyvųjų, buvo sunkiausia. „Iki šių dienų nėra išlikę jokio jo atvaizdo, paveikslo, todėl teko sunkus darbas bandant jį pavaizduoti iš trupinių – iš to, ką žinojau, kaip įsivaizdavau.“ Kad sukurtų autentišką, gyvą pasakojimą, ji naudojosi ne vienu šaltiniu. „Turėčiau visas knygas surinkti, kad išvardyčiau juos visus, ir tai užimtų daug laiko. Negaliu išskirti nė vieno pagrindinio – kai kurią informaciją žinojau ir pati, nes esu liuteronė.“
Medžiagos rinkimas, pačios knygos rašymas užtruko ne vienus metus. „Rašiau apie trejus metus. O įskaičiuojant ir medžiagos rinkimą, dar tektų pridėti dvejus. Niekad ir niekur nebūna taip, kad atsiverti kažkokį šaltinį ieškoti medžiagos ir ten randi viską, ko tau reikia“, – sakė rašytoja ir pastebėjo, jog daug padėjo ir tai, kad ji pati yra liuteronė. Svorio knygai suteikia ir detalės, kuriančios spalvingą K. Donelaičio aplinkos paveikslą. Mažosios Lietuvos papročiai, XVIII a. istorinis landšaftas, buitis, liuteronų tikėjimo subtilumai – kartu su klasiko gyvenimo ir kūrybos istorija „Tolminkiemio sodininkas“ tampa vertingu veikalu, padedančiu lengviau suprasti aplinkybes, kuriomis gimė „Metai“.
(Silvija Sakevičiūtė. Kristijonas, sodininkas iš Tolminkiemio. www.kaunodiena.lt, 2014 02 03)
