Balandžio 1–30 d. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje, Baltų pr. 51, veiks Evaldo Butkevičiaus fotografijos darbų parodą „Bespalvis dangus“.
1995–1996 m. Kauno nepilnamečių kolonijoje fotografuota Evaldo Butkevičiaus serija „Bespalvis dangus“ fiksuoja uždaros institucijos kasdienybę ir joje gyvenančių jaunų kalinių patirtis. Santūri, beveik bespalvė vaizdų nuotaika kuria atstumą ir kartu leidžia išlaikyti autoriaus neutralų, nešališką žvilgsnį į vaikų nusikalstamumo problemą. Fotografijose susipina pokolonijinės institucinės aplinkos detalės ir psichologiškai jautrūs jaunuolių portretai, atskleidžiantys jų pažeidžiamumą, vidinę įtampą ir trapų buvimą tarp vaikystės ir atsakomybės.
Butkevičius neslėpė, kad jį sukrėtė daugumos nusikaltusių vaikų požiūris į savo poelgius. Autorių trikdė švelni, vaikiška berniukų išvaizda, atrodžiusi atvirkščiai proporcinga jų elgesiui. Nesupratę savo veiksmų esmės nepilnamečiai buvo mokomi ir ugdomi – tikintis, kad įstaigoje dar yra vilties juos „išgydyti“, suformuoti moralinius principus pasitelkiant discipliną ir religiją. Šios pastangos fotografijose atsiskleidė per paprastus kasdienybės darbus – indų plovimą, drabužių skalbimą, mokymąsi rašyti žodį „mama“ – ir per religines praktikas: Pirmąją Komuniją ar maldą prie šv. Velykų stalo. Nuoširdus Butkevičiaus žvilgsnis į vaikišką prigimtį, dar visiškai „nesuteptą“ žiaurumo ir blogio, šioje serijoje susipynė su visuomenės paribiuose slypinčiais nemoraliais principais – nusikalstamu pasauliu.
Serijoje „Bespalvis dangus“ matome kolonijos gyvenimą įvairiose erdvėse – valgykloje, prausykloje, kamerose ir kieme. Greta institucinės rutinos fiksuojama ir edukacinė bei religinė veikla. Kai kurios buitinės scenos net atrodo žaismingos – gyvybingos, kupinos judesio. Tokia nuotaika galėjo kilti ir dėl fotografo buvimo – neįprasto svečio uždaroje erdvėje, žadinusio smalsumą ir provokavusio maištingas reakcijas. Šalia nespalvotos fotografijos kuriamos melancholijos ryškiai atsiskleidžia nesuvaldytos emocijos ir spontaniškumas.
Vaikams įstatymai nėra savaime suprantami – tai moralinės normos, kurias jie turėtų perimti iš tėvų, globėjų ar ugdymo institucijų. Todėl tokia fotografija tampa priemone atskleisti visuomenės paribiuose egzistuojančias problemas. Svarbus vaidmuo čia tenka ir fotografui, kuris tarsi užduoda mįslę: kur jo fotografijų herojai padėtų kablelį frazėje „bausti negalima pasigailėti“? Atsakymą jie turėtų rasti patys – rizikuodami likti „neišmoktų pamokų šalyje“.
Parodą aplankytis kviečiame bibliotekos darbo metu: I–V – 9–19, VI – 9–15.
Tel. +370 37 23 88 40.
