Apie žmones ir medžius galima sukurti daug gražių legendų. Mane sujaudino mūsų kiemo klevo likimas.
Netoliese auga daug įvairių medžių: liepų, beržų, ievų, klevų. Visi šie medeliai tarsi žymi Sėmenos upelio pakrantę. Upelis teka, o medžiai ištikimai stovi jau visą šimtmetį. Ir dar ilgai stovės, jei piktai rankai neužklius.
Mūsų klevas augo prie pat namo. Tai ypatingo grožio medis. Kiekvieną pavasarį jis pražysdavo anksčiau už kitus klevus, o rudenį ilgiau už kitus žaliuodavo ir ošdavo savo įvairiaspalve lapija. Tik tada, kai kiti medžiai jau būdavo nuogi, jis pradėdavo spalvinti savo lapus nepakartojama spalvų gama. Ir tik po šalnų mūsų klevo lapai tyliai leisdavosi ant šaltos žemės, nuklodami ją stora danga.
Klevas buvo nuostabus visais metų laikais. Ypač žiemą, kai šakas papuošdavo baltutis šerkšnas ar pūga kruopščiai nubalindavo visą jo kamieną, didžiąsias šakas. Jame buvo įkelti du inkilai, kuriuose gyveno varnėnai ir džiugino visus savo švilpavimais. Žiemą juose įsikurdavo žvirbliai, todėl pavasariais vykdavo mūšiai dėl būsto. Po ilgo plunksnuočių mūšio pergalę švęsdavo varnėnai.
Po klevo plačia lapija žmonės statydavo naują automobilį. Kartą kilo smarki audra, vėjas nulaužė didžiulę šaką, toji krito ant automobilio, įlenkė stogą. Nors klevas buvo labai mėgiamas, nutarė jį nupjauti. Dar žaliuojančio medžio vešlios šakos pjaunamos krito ir krito ant žemės. Stebint šį vaizdą, gėlė širdį, smaugė graudulys. Man atrodė, kad klevas tarsi jaunamartė atsisveikina su savo ilgomis kasomis. Papjautas medis, krisdamas ant žemės, subyrėjo į smulkius šipulius. Kamienas buvo tuščiaviduris! O kaip jis ilgai kovojo už savo grožį, kaip ilgai džiugino žmones!
Gyvenime ne vien tik žmones lydi liūdna pabaiga.
Irena Barkauskienė
