Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šančių padalinyje, Sandėlių g. 7, iki liepos 30 d. veikia menininkės Inos Mindiuz paroda „Nepriklausomai nuo Laiko // TIMELESS“.
Ina Mindiuz, ukrainiečių ir estų kilmės kuratorė ir menininkė, gimusi Kaune, o šiuo metu gyvenanti Mursijos mieste (Ispanija), pristato parodą „Nepriklausomai nuo Laiko // TIMELESS“. Autorė plėtoja koncepciją, kurioje gobelenas veikia santykyje su aplinka, siekia mainų transformuojant klasikines idėjas – iš praeities į dabartį ir atsižvelgia į tekstilės estetiką. Darbuose galima įžvelgti piešinio silueto, ornamento tyrimą, atliktą remiantis žmogaus būties trapumu.
Kurti vaizdus, kuriuos neįmanoma atskirti nuo tikrovės, buvo visų laikų menininkų iššūkis. Gebėjimas apgauti žiūrovą optikos ir perspektyvos dėsniais, perteikiant tai, kas nutapyta iš tikro, yra nemažas žaidimas, kurio pirmieji pavyzdžiai buvo žinomi, skaitant graikų literatūros tekstus.
Savo kūryboje menininkė siekia sujungti meną ir naująsias technologijas. Kodėl? Gal pirmiausia reikia permąstyti paties termino „techne“ koncepciją: sąvoka „menas“ kilo iš lotyniško žodžio „ars“, taip pat verčiamas iš graikų kalbos kaip žodis „téchne“. Tai reiškia, kad jo empiriniai įgūdžiai yra tiek proto, tiek rankų darbo. Šiandien žodis „téchne“ gali būti išverstas kaip „meistriškumas“. Tiesą sakant, mūsų terminas „technika“ labiau atitinka praeityje kilusią meno idėją nei mūsų terminas „menas“, kuris šiuo metu vartojamas kaip „vaizduojamųjų menų“ santrumpa. Aristoteliui „téchne“ reiškė minties ir gamybos, diskurso ir veikimo susiliejimą, samprotavimą „mėgdžioti gamtą“. Skaitmeniniame amžiuje reprodukcijos pasmerkia tikrovę antriniam apdorotų vaizdų egzistavimui: mes vėl grižtame prie atnaujinto, šiuolaikinio termino Trompe l’oeil.
Nuo čia galima tęsti ir plėtoti liniją „Menas – tekstilė – gobelenas“.
Gobelenas (iš prancūzų k. tapis) – tai audimo kūrinys, tradiciškai rankų darbo, kuriame spalvotais siūlais buvo atkuriamos panašios į paveikslą figūros. Istorinė dekoratyvinių gobelenų kilmė, vertinant juos kaip visumą, atliepia senovinį poreikį puošti sienas dekoruotu audiniu, kaip ir sienų tapybą. Jie buvo naudojami apsaugoti sienas šaltu oru ir todėl kambariuose suteikdavo šilumos pojūtį. Audiniai visada turėjo būdingą savybę apibrėžti erdvę, sugerti garsą ir kurti dekoratyvinius elementus; šiais laikais meno poetika derinama su radikalia šiuolaikinės architektūros estetika. Nauja interjero audinių įvairovė yra aukštųjų technologijų kūriniai, kurie peržengia vien tik dekoratyvumą. Skaitmeninė technologija aprūpina audinius taip, kad jie galėtų perduoti informaciją, kurioje atsiranda visiškai naujų vizualinių ir struktūrinių efektų.
Paroda finansuojama bendradarbiaujant ICA, Kultūros industrijų institutu ir Mursijos regiono menų institutu.
Menininkė ir kuratorė Ina Mindiuz nuo 2015 m. vadovauja galerijai „Studija Mindiuzarte“ (Kaunas, Lietuva), kuri nuo 2022 m. vadinasi Mindiuz meno galerija, turi Mursijos Universiteto Meno magistro laipsnį (2016), Vaizduojamųjų menų Bakalauro laipsnį (2012), VDA Kauno Fakulteto Tekstilės meno Magistro laipsnį (1993). Nuo 2017 m. turi Lietuvos kūrėjo statusą. Nuo 1997 m. eksponavo parodas įvairiose šalyse: Ispanijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Portugalijoje, dalyvavo daugiau nei 100 kolektyvinių ir individualių parodų. Ji taip pat yra tarptautinės moterų menininkų grupės „Moterys Mene“ kūrėja ir vadovė.
