„Kartais be jokių įžangų ištuštėdavo visas namas. Pabudę ryte kaimynai pasigesdavo šalimais gyvenusios šeimos ar net kelių; bet vis viena tik pažvelgdavo į nutilusias duris bei ištuštėjusius langus, slapta pasimelsdavo už pradingėlius ir tylomis nueidavo. Čionykščiai gyventojai buvo pernelyg užsigrūdinę ir pripratę prie netekčių, kad prieš jas šiauštųsi.“
Prieš jus – antrasis vienos reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų Yoko Ogawa romanas. Apie savo begalinę meilę japonų autoriams ir nuoširdų lūkestį, kad jų knygų sulauksime vis daugiau esu ne kartą kalbėjusi – jų preciziškumas, savita kalbos maniera ir neretai sutinkamas mistiškumas prikausto ir išlaiko skaitytojo dėmesį ne tik iki knygos, bet neretai net iki trilogijos pabaigos. Pirmasis Yoko Ogawa romanas „Begalinė lygtis“ į mano rankas pateko per paskutiniąją (priešpandeminę) Knygų mugę (knyga nuostabi! bet apie ją kitąkart), o ši, labai simboliška, tačiau pasakojanti neįtikimą istoriją apie visa pamirštančius salos gyventojus ir saujelę juos išsaugoti bandančiųjų, jau (tikėkimės) pandemijos pabaigos pradžioje. Knyga iš karto prikaustė – priminė Jose Saramago „Aklumą“ (Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno), Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ (vietovės, kuri anksčiau buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, o dabar vadinama Gileado Respublika valdžia, reaguodama į socialinius neramumus ir smarkiai mažėjantį gimstamumą, ima taikyti įvairias represines priemones prieš piliečius ir grįžta prie puritoniškos santvarkos, kuri visiškai pakeičia žmonių gyvenimus), Haruki Murakami „Komandoro nužudymą“ (iš paveikslo nužengęs Komandoras, paralelinis pasaulis ir paslaptinga kripta miške) ir labai gražiai susišaukė su šių dienų realijomis – ar būtų kas prieš keletą metų pagalvojęs, kad išgyvensime pandemiją, kuri ne tik sustabdė, bet ir ne juokais įbaugino?
Tad apie ką mes čia? Neįvardintos jūros neįvardintoje saloje ima dingti dalykai – kvepalai, paukščiai, muzika, kūno dalys, išsinešdami su savimi gyventojų prisiminimus, tačiau saujelei, išsaugojusiai gebėjimą neužmiršti, kyla didžiulis pavojus – juos persekioja atminties policija ir išvežtųjų jau nesugrąžina. Namo negrįžo ir pagrindinės herojės mama, mažytėse skulptūrėlėse paslėpusi brangiausius daiktus, kuriuos, žinojo, jos dukra bus pamiršusi su didžiule viltimi, kad dar ne viskas prarasta. Merginai teks iššūkis namuose nuo jį persekiojančios atminties policijos paslėpti savo knygos redaktorių, padėti visko, kas brangiausia netekusiam seneliui ir pasistengti neišnykti...
Nuostabi knyga – dosni vaizdais, kalba ir emocijomis. Privers susimąstyti apie visa ko laikinumą, nesuvaldomą pasaulio kaitą ir begalines jėgas, siekiant išlaikyti bent dalelę savęs.
Yoko Ogawa „Atminties policija“. Vilnius: Baltos lankos, 2021, vert. Gabija Enciūtė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
