Antroji vokiečių rašytojos Susan Kreller knyga „Drambliai nematomi“ – bemaž vieno vakaro knyga, papasakota gan paprasta trylikametės herojės kalba. Be subtilaus humoro. Be ironijos. Be žodžių tarp eilučių. Tiesiog taip tiesiai ir paprastai, kaip atrodo vaiko, jau paauglės akimis, nors autorei šiemet keturiasdešimt, o knyga vargu ar skirta paauglių auditorijai. Priešingai, tema labai aktuali mūsų suaugusiai (beaugančiai?) visuomenei – aktyvus smurto prieš vaikus neigimas.
Na, ne visai neigimas – daugelis, kaip ir knygoje, sutinka, kad taip, smurtas yra, tačiau tik jau ne kažkur visai šalia. Gal kokiame atokiame Lietuvos kaime. Ar gal dar kokioje sovietmečio nualintos šalies glūdumoje. Ką, civilizuotame pasaulyje?! Įsivaizduojate? Vokietijoje! Man, kaip lietuvei, tai pūsteli pasitikėjimo, kad va, ir normalios šalys irgi turi panašių problemų.
Prisimenu neseniai atsiradusią iniciatyvą „Pasibelsk“, kuria kviečiama, įtarus, kad kaimynystėje smurtaujama, pasibelsti į kaimynų duris ir paprašyti, tarkim, druskos. Manoma, kad tai galimai pristabdys smurtautoją, išgąsdins, privers pajusti, kad jis yra girdimas ir matomas. O jei suklydote, tai pasiskolinsite druskos ir tiek. Tai galimybė praskleisti savo galvoje kybančio šydo „gal nieko ten nevyksta, verčiau nesikišti“ uždangą ir galbūt pradėti spręsti problemą. O spręsti būtina, nes, jei suaugusieji nesprendžia vaikų problemų, vaikai jas ima spręsti patys, taip, kaip jiems atrodo teisinga. Apie tai ir knyga.
Nedideliame miestelyje pas senelius atostogaujanti mergaitė imasi spręsti kaimynystėje gyvenančių dviejų, namuose tėvo žiauriai mušamų vaikų problemas, nes visi miestelio suaugusieji, tarsi solidarumo persmelkti, problemą neigia („Nieko mes nežinome. Visiškai nieko.“*, 131 p.). Neigia, kaip tik įmanoma: iš baimės („Buvo čia viena tokia, kuri kažką panašaus tvirtino. <...> Bet prieš dvejus metus išsikraustė pas dukterį, nes jai buvo gėda.“*, 57 p.), iš išskaičiavimo („Brandneriams priklauso automobilių salonas <...> Kaip tau atrodo, iš kur mūsų mašina?“*, 37 p.), iš nenoro imtis atsakomybės („Kas nors jiems pasakys. <...> Kaimynai, pavyzdžiui. Arba mokytojai. Vaikų gydytojas. Kas nors kada nors pasakys.“*, 44 p.), iš nenoro tikėti („Pati viena tu nieko nepadarysi.“*, 43 p.). Tik tai vienai mergaitei to noro ir tikėjimo pakanka, ir visgi ji viena pati imasi vaikų gelbėjimo misijos, gan primityviai, bet veiksmingai. Įsirieda tikra sniego gniūžtė – vienas veiksmas provokuoja kitą, viena paslaptis dengia kitą, melas kuria melą. Užsisuka didelis, rimtas reikalas ir visa tai sujudina miestelį, galbūt net įkvėpia drąsos sukrusti skriaudžiamų vaikų mamą.
Kaip viskas baigiasi? O kaip norėtumėt, kad baigtųsi?
* Susan Kreller „Drambliai nematomi“, Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, vert. Rūta Jonynaitė
Apžvalgą parengė bibliotekininkė Agnė Cesiulė
