Mūsų lietuviškos literatūros rinkoje esė žanras iš apyvartos kaip neina, taip neina, ypač poetams. O ko gi iš ten eiti? Gi į biblioteką kultūrininkai kreipiasi: man to ar ano poeto, bet ne poezijos, sako. Prašom, turime ir poezijos, ir ne poezijos – štai iš geriausių knygų top'ų naujutėlaičiai Eugenijaus Ališankos – stuburas ar batas, kuris mieliau.
Tai ima tą Ališankos, tai yra, „Empedoklio batą“ – ne poeziją. Nors „Stuburo punktyrai“, paskaitinėjau, irgi geri, oi geri, bet taip pat pasiimu batą, tikėdamasi greit pasimatuoti ir perbėgti paskubom. Paantraštė perspėja apie tolimuosius reisus. Nejaugi gražiausias Lietuvos poetas – „fūristas“? Nebent jei jo vilkiko būdoj pakrauta estetika. Ne, jis labiau pats keliautojas, ir aš jau keliauju kartu su juo į pirmoje esė esantį tekstą, kuris egzistuoja jau vien todėl, kad nėra parašytas. Akys nuseka varstą kitą ir jau taip greitai parbėgti nepavyks. Knyga būtent mėgstantiems ilgas keliones – nuo Austrijos iki Afrikos, dažnai su kokiu pakeleiviu (Austrijoj – Freudu, Afrikoj – Hemingway'umi), nuo Google žemėlapiuose nepažymėtų kaimų iki didmiesčių centrų ir senamiesčių, nuo kapinių iki šiukšlynų. Nuo daktariškos dešros iki madlenų receptų. Nuo subtilaus humoro iki estetinių užsimeditavimų. Ir vis pamatai/randi pažįstamų frazių ar pavadinimų: nuo užuominų apie geriau meluojančias moteris iki tos lovos pusės, kurioje miega Giedra apsimetusi rudeninė moteris. Tos vietos, detalės, skoniai – visos tos nuotrupos užkabina, primena kažką, kaip mozaikos dalys iš kelionių, apie kurias kažkur skaitei, o gal kas pasakojo, o gal ir buvai, va taip, fotelyje sėdėdama(s).
Apžvalgą parengė Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė Agnė Cesiulė
