„Gyveno kartą žmogus, vardu Estera Nilson. Poetė ir eseistė, sulaukusi trisdešimt vienerių, jau buvo išleidusi aštuonias intensyvaus turinio knygeles. Vieni sakė, kad originalias, kiti – kad žaismingas, o dauguma apie Esterą Nilson nebuvo girdėję.“
Šitaip prasideda Lenos Andersson, vienos garsiausių Švedijos žurnalisčių, romanas, pelnęs Augusto premiją – prestižiškiausią Švedijos literatūros apdovanojimą. Šis romanas – odė moters meilei, driokstelėjusiai lyg perkūnas iš giedro dangaus, sujaukusiai jos gyvenimą visiškai ir negrįžtamai, atėmusiai ramybę bei norą kurti. Estera didžiavosi savo harmoningu gyvenimu, neturint jokių įsipareigojimų nei bankams, nei fiziniams asmenims bei vyru, suteikiančiu jai visišką laisvę. Šitaip ji gyveno iki lemtingojo pokalbio telefonu. Paprašyta skaityti pranešimą apie menininką Hugą Raską, dirbantį su vaizdo medžiaga ir tekstu (kas buvo įspūdinga bei unikali kombinacija), ji negalėjo atsisakyti. Jau ruošdamasi pranešimui, ji pajuto, kaip stiprėja bendrumo su teksto objektu pojūtis, tačiau to, kas įvyko susitikus, niekas negalėjo tikėtis.
Hugas Raskas buvo žavingas ir puikiai tai žinojo. Esterai pakako vos keleto pokalbių, kad atsisakytų savo saugaus gyvenimo, išsikraustytų pas mamą ir imtų su nekantrumu laukti, kaip tikėjosi, meilės išsipildymo. Tačiau viskas pakrypo visiškai kita linkme – suartėjus jis nelikdavo pusryčiauti, nekūrė ateities planų ir galų gale išvis liovėsi atrašinėti į vis isteriškesnes žinutes, kuriomis nusivylusi meilužė atakuodavo jį dieną naktį. Dingo planai, jaudulys ir romantika – Hugas tęsė darbus, gyveno įprastą gyvenimą, o Esterai liko tik prisiminimai ir viltis, kad galbūt po mėnesio kito tylos, jis visgi grįš, perskambins, atrašys.
Ne kartą Estera žeminsis sekdama Hugą, atakuodama jį laiškais ir meilės prisipažinimais. Paskui ir grasinimais bei isterijomis, tačiau niekas nepadės. Nusivylusi ji net susitiks su buvusiu vyru, bet tik dar labiau įsitikins, kad vyras, kuriam šis trumpas romanas nieko nereiškė, visiškai užvaldė jos protą.
„Esterai Nilson šitie dalykai abejonės nekėlė:
Hugas Raskas neprivalo jos mylėti.“
Turbūt kiekviena moteris yra išgyvenusi nelaimingą meilę, begalines kančias ir nuolatinį laukimą. Ši knyga kuo puikiausiai atskleidžia, kaip tokioje situacijoje išsijungia protas (nepaisant draugių choro, tvirtinančio, kad šansų nelikę) ir kaip širdis vis viliasi ir laukia. Rekomenduoju kiekvienai iš mūsų.
Lena Andersson „Estera: romanas apie meilę“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, vert. Agnė Kudirkaitė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
