Povilo Šklėriaus romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ personažas Povilas atvirai pasakoja savo jausmų, išgyvenimų ir santykių istorijas. Kaip vėliau paaiškėja, pasakoja ne mums, skaitytojams, o draugei, kurią slapta įsimylėjęs. Betgi knygą parašyti lengviau, nei prisipažinti meilėje.
Personažo ir autoriaus vardas toks pats, išnašose sužymėtos veikėjų biografinės nuotrupos, o ir pasakoja pirmuoju asmeniu, taigi, iškart kyla asociatyvinė prielaida, kad Povilas Šklėrius knygoje iškloja tikrus savo gyvenimo nutikimus bei jausmus, o toji draugė yra tikrų tikriausia, realybėje egzistuojanti mergina (įdomu, kaip ji jaučiasi, skaitydama šią knygą, juk skaito turbūt?), kaip ir visi kiti ten apipasakotieji. Bet autorius ir pats pripažįsta, kad jo kūrybą galima vadinti išpažintine. Stebėdama Šklėrių ekrane ar gyvai, matau filosofiškai kuklų vaikiną, besišypsantį iš paties savęs. Tokį pat jį skaitau knygoje, ir jaučiu, kaip būtų galima jį įsimylėti, jei negertų tiek daug. Jį galėtų įsimylėti daugelis merginų, net ir tos, kurios įsimyli visokius leknickus. Tačiau turbūt stabdo neišsakyta, bet labai akivaizdi Povilo pozicija: „aš ne kažkas, bet ir man ne bet kas“. Nes pasakojimas ir prasideda tuo, kad susipažinęs bare su mergina, Povilas atvirai iškloja jai savo gyvenimo subtilybes, o šioji pašiurpsta ir dezertyruoja iš galimybės megzti su juo santykį. Ir gerai, nes tokia „bet kas“ Povilui netinka. Tinka tokia, kuriai nebūtų gėda pasakyti absoliučiai viską, nes ji nepaliks, nepasmerks ir nepažemins. Tebūnie ji bus nepasiekiama, ar net šiek tiek išgalvota, užtat su ja bus saugu. Nesu tikra, ar to saugumo ieškojimas kituose yra visų žmonių bruožas, ar tik šios (mūsų?) kartos, masiškai užaugusios disfunkcinėse šeimose (apie savo disfunkcinę šeimą, kurioje užaugo, Šklėrius vis užsimena šioje knygoje ir dar labiau atvirauja kitame, dar naujesniame, romane „Mano tėvas, mano sūnus“). Tačiau skaitydama romaną, Povilo personažą prisijaukinu, kaip namo pensininkė prisijaukina benamį katiną, ir linkiu jam tik vieno, kad būtų laimingas bei mylimas. Ar knygoje yra hepyendas? O gyvenime?
Apžvalgą parengė bibliotekininkė Agnė Cesiulė
