Dar ir dabar aš mėgstu skaityti pasakų knygas, kurias esu išsaugojusi iš savo vaikystės laikų. Todėl, kai literatūros pasaulyje pasirodo knygos, kurių antraštės skelbia, kad tai bus magijos ir fantazijos persmelkti romanai, nedvejodama laukiu, kol jie atsidurs mano rankose. Tai lyg iš vaikystės atklydę prisiminimai, žadantys kažką gražaus, magiško, suteikiantys galimybę pabuvoti visai kitame pasaulyje. Todėl, vos tik išvydusi bestselerių autorės Ericos Bauermeister romaną „Kvapų saugotojas“, buvau įsitikinusi, kad jis skirtas jauniesiems skaitytojams, palikusiems vaikystės namus ir įžengusiems į suaugusiųjų pasaulį.
Gražiomis pastelinėmis spalvomis papuoštas knygos viršelis leidžia suprasti, kad skaitytojų laukia įdomus pasakojimas apie vaikystę izoliuotoje saloje, šeimos paslaptis ir kerinčius kvapus. Tai savęs pažinimo kelionė su netikėtais gyvenimo vingiais priešaky. Be abejonės ši istorija reprezentuoja ir tai, kas mūsų visų laukia kitame etape po vaikystės ir paauglystės, kuris dažnai būna nuspalvintas visai kitomis spalvomis, kuriame svarbius gyvenimo sprendimus reikia priimti patiems.
Visam šiam pasakojimui spalvų suteikia kvapai, kurie skaitytojo nepaleis iki pat knygos pabaigos. Nors nesu didelė kvapų gurmanė, bet jie visi čia taip tiksliai, vaizdžiai ir meniškai aprašyti, kad atrodo skaitai ir nuolatos jauti jų kvapą, sklindantį iš knygos puslapių. Šios istorijos dėka mintimis grįžau į tuos metus, kai skaičiau knygą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Nors šie du kūriniai vienas nuo kito skiriasi kaip diena ir naktis, bet jausmai, mintys ir kvapai tarsi tie patys. Tad nieko per daug neatskleisdama, noriu jus pakviesti į kvapų ir spalvų kupiną kelionę. O kad ji prasidėtų, supažindinsiu su trumpa kūrinio apžvalga.
Emelinės vaikystė bėga izoliuotame pasaulyje, kurį atokioje saloje sukūrė jos tėvas. Dukrą jis moko per pojūčius pažinti gamtą ir joje gyventi. Tačiau neatskleidžia kvapų, uždarytų palei trobelės sienas įrengtuose stalčiukuose, ir juos pagaunančio aparato paslapties. Emelinė žino viena – tuos kvapus reikia branginti ir saugoti. Kai tėčio ir dukters idilę pradeda griauti drauge su mergaite augantis smalsumas, įtampa darosi nepakeliama ir įvyksta tragedija. Tačiau klausimų tik daugėja. Kodėl saloje Emelinė su tėčiu gyvena tik dviese? Kodėl ji neturi mamos? Koks yra pasaulis už salos ribų? Kokios paslaptys nugulė tuose uždarytuose stalčiukuose?
Kuo skaitytojui ši knyga galėtų būti patraukli? Tai ne tik graži istorija apie vaikystę paslaptingoje saloje, gražius tėvo ir dukros santykius, bet tuo pačiu tai ir akistata su realiu gyvenimu, kitokiu pasauliu, kuriame reikia ne tik egzistuoti, bet ir mokytis gyventi tarp žmonių. Dar labai svarbu išsiaiškinti praeities įvykius bei ieškoti tikrosios savo tapatybės. Man nepaprastai patiko gamtos, kvapų ir spalvų aprašymai, kurie buvo tokie stiprūs ir įspūdingi, kad skaitydama mėgavausi visa širdimi. Tačiau veiksmui pakrypus kita linkme, kuomet Emelinė tampa suaugusia, skaitymo malonumas priblėso, nes tikėjausi kiek kitokio siužeto dėstymo ir kulminacijos.
Pabaigusi skaityti šį kūrinį galvojau, kokiems skaitytojams jis turėtų labiausiai tikti. Ir kažkodėl pirma šovusi į galvą mintis buvo – tėčiams, kurie palaiko labai stiprius ir gražius santykius su savo dukromis. Nesuklysiu knygą rekomenduodama ir tiems, kurie jaučia didelius sentimentus savo vaikystei, ryšiui su gamta. Tikiu, kad pasakojimas turėtų patikti ir mėgstantiems šiltas, gražias, meile ir atsidavimu alsuojančias istorijas, pagardintas įvairių kvapų ir spalvų paletėmis. Na ir pabaigai, norisi priminti ne tik tėvams, bet ir vaikams tokią tiesą: „Mes nesąmoningai saugome savo tėvų paslaptis, esame tarsi bangelės, sklindančios nuo akmenuko, mesto į vandenį, nors nematėme, kas tai padarė“.
Erica Bauermeister „Kvapų saugotojas“. Vilnius: BALTO, 2020, vert. Antanina Banelytė
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
