Medijose vis randasi istorijų apie minimalizmo filosofiją propaguojančius žmones – gyvenančius vagonėlyje, jurtoje ar miško trobelėje, valgančius tai, ką užaugina kieme, namų apyvokai naudojančius savadarbius, išmestus arba blusturgiuose įgytus daiktus ir turinčius tik tiek, kiek reikia išgyvenimui.
Na, tai ne naujiena – minimalizmas mene buvo populiarus dar prieš 50 metų, panašių principų laikosi atsiskyrėliai ir asketai, o danai ir taip gyvena pagal hygge – atsisako papildomų apkrovų ir kiekvieną akimirką mėgaujasi tuo, ką turi. Tačiau dabar minimalizmas itin ant bangos, nes vartotojiškumas jau semia krūminius. Tai va, apie šį požiūrį ir amerikietės Francine Jay knyga „Laimė turėti mažiau: minimalistinės gyvensenos vadovas“. Aišku, kraustytis į trobelę miške ar balkone sodinti burokėlius šios knygos autorė nesiūlo, tačiau kviečia nuo susikaupusio šlamšto apsivalyti spintas, stalčius ir stalviršius, tik visų pirma – galvas.
Turbūt jau visa tai seniausiai žinoma ir jau ne kartą išbandyta, laikantis taisyklės „nenaudojai metus – išmesk“. Pati esu taip dariusi ne kartą, o po kiek laiko žiū, ir vėl apsiverčiau. Ir ką? Ir nieko, kol gyventi netrukdo. Bet štai knygoje klausia – kai išeisite anapilin, ar jums nebūtų gėda? O jei taip tektų kam iškuopti mano, net ir per metus sukauptą, turtą – senus čekius, pavienes kojines, skaitytų straipsnių kopijas ir uždžiūvusius rašiklius? „Puiku, jūs įsitraukėte į žaidimą“, – sako knyga. Ir aš jau bruku tuos tušinukus bei popiergalius į dėžes, ir kalu sau į galvą pagrindinius šioje knygoje patiektus dėsnius: išmokti džiaugtis neturint, išsiugdyti dėkingumą, mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Taip prasideda proto mankštos pratimai, mokantys atgniaužti kumščius, laikančius turimą mantą: tampriai sukaltas 10-ies žingsnių metodas, beveik nepaslankus manipuliacijų „šito dar gali prireikti“ mechanizmams, ir būdai, kaip vėl neapsikrauti, na, tarkim, daiktą nešti į namus tiktai išnešus kitą lygiavertį, ir taip toliau, ir panašiai. Štai taip išvalomi visi kampai, išpurtomi sentimentus keliantys daiktai. Kurių taip ypatingai reikia, nufotografuojami ar atkerpama skiautelė. Rezultatas - erdvesni namai, lengvesnės kelionės, mažesnės išlaidos daiktų priežiūrai ir saugojimui.
O juk štai taip galėtume susitvarkyti ir gyvenimą už buto sienų, už tai vis ką nors gero gaudami: sumažinus įsipareigojimus ir veiklas – mums liktų daugiau laiko ir mažiau blaškymosi, apkarpę išlaidas – pajustume finansinį balansą, atsisakę saldumynų ar perdirbto maisto – atgautume liemenį ir sveikatą. Belieka tik nuspręsti, kas svarbiau.
Beskaitydama suprantu, kad dalis žmonių ir gyvensenos vadovus skaito vieną po kito visus iš eilės, kartais net tampa visokių kokių gyvensenų žinovais. Ar ne ironiška, kad būtent gyvensenos vadovas kalba apie saiką ir kasdienį savęs tikrinimą – ar man to tikrai reikia, ar lieka vietos man svarbiems dalykams. O jei šį siūlomą metodą taikytumėm atsirinkdami pačius kokybiškiausius ir asmeniškai svarbiausius skaitinius?
Parengė bibliotekininkė Agnė Cesiulė
