„AK, MIEGAS. Niekas daugiau man neteikė tiek malonumo, laisvės, galios jausti, judėti, fantazuoti apsaugotai nuo sąmonės būdravimo kankynės. Nebuvau narkoleptikė – niekada neužmigdavau to nenorėdama. Buvau labiau miego maniakė. Miegofilė. Man visada patiko miegoti. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį vaikystėje man patiko daryti kartu su mama. Ji nebuvo iš tų, kurioms patinka žiūrėti, kaip jų vaikas piešia, kurios skaito vaikui knygas, kartu žaidžia, eina su juo pasivaikščioti į parką ar kepa šokoladinius pyragaičius. Mes geriausiai sutardavome kartu miegodamos.“
Ji – jauna, graži, pasiturinti, prestižinio universiteto absolventė, dirbanti modernaus meno galerijoje – tikra auksinio jaunimo atstovė. Tačiau staiga mirus tėvams, o vaikinui ėmus dairytis į šalis, ji nusprendžia užmigti „ žiemos miego“. Štai taip – tiesiog miegoti miegoti miegoti. Itin mažai rūpintis savo mityba, aplinka ir juolab išvaizda – tiesiog ilsėtis, vaduojantis iš būties ir net sapnų. Kai vaistinėje gaunamos priemonės nebepadeda, ji kreipiasi į ne itin profesionalią psichoterapeutę – šioji pati nelabai susitvarko su savo gyvenimu, niekaip neįsimena klientės gyvenimo detalių, tačiau imti čekius iš prasmės nematančios merginos, kuri akivaizdžiai meluoja pasakodama apie savo nuolatinę nemigą bei poilsio stoką, ir tiesiogine žodžio prasme maitinti ją stipriausiais bandomaisiais (ir ne tik) migdomaisiais, slopinančiais ir panašaus pobūdžio vaistais, jai kompetencijos netrūksta.
Retais būdravimo momentais ją lanko Riva – vienintelė draugė: tokia pat nelaiminga, kankinama valgymo sutrikimų, nepilnavertiškumo kompleksų ir nelaimingos meilės. Ji, beje, žiemos miego etape nemato nieko keisto, nors mirus Rivos mamai, draugė į laidotuves atvyksta pati nežinodama kaip (miegodama ši ne tik apsipirkinėja, lankosi grožio salonuose, bet, pasirodo, net keliauja), tačiau „rūpestinga“ draugė ir čia nematys problemos.
Puiki absurdo kupina istorija apie šiuolaikiniame pasaulyje naudojamas kaukes, išorinį blizgesį ir tokią tuštumą viduje, kad jaunas žmogus geriau renkasi pramiegoti dalį gyvenimo, negu jį gyventi.
Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2020, vert. Aušra Stanaitytė-Karsokienė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
