184 keleiviai skrenda iš Niuarko į Los Andželą – Volstrito vunderkindas, keliaujantis į dar vieną verslo susitikimą; karo veteranas, sužeistas netikėčiausiomis aplinkybėmis ir nežinantis, kaip gyventi toliau; verslo magnatas, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje ir lydimas nekenčiamos slaugės, gyvenantis prisiminimais apie didžiulį turtą ir galimybes; ką tik apie nėštumą sužinosi mergina, kuri nėra tikra, ar vaiko tėtis laukia jos oro uoste; šeima, palikusi senuosius namus ir keliaujanti pradėti naujo gyvenimo Los Andžele....
Iš jų liks gyvas tik vienas. Jo likimas prikausto visos šalies dėmesį (romanas paremtas tikrais įvykiais!) – vieniems Edvardo išsigelbėjimas prilygs stebuklui ir jie siųs paaugliui aibes laiškų, prašydami melstis už žuvusius jų artimuosius, kiti gi jaus nuoskaudą, kaip jis vienintelis galėjo išgyventi. Bet kokiu atveju, ant dvylikamečio pečių nukris didžiulė našta. Jam ne tik teks gydytis kūno žaizdas, pratintis prie retai matomų dėdės ir tetos, kurie nuo šiol bus vienintelė jo šeima, bet ir suvokti, kad niekas niekada nebebus kaip buvę.
Naujųjų namų kaimynystėje gyvenanti panašaus amžiaus Šei bus tikras išsigelbėjimas liūdesio ir baimių kamuojamam Edvardui – tik pas ją jis galės užmigti, tik su ja išdrįs perskaityti kalnus jam siųstų laiškų, kuriuos dėdė kruopščiai slėps, laukdamas tinkamiausios akimirkos supažindinti sūnėną su įvykiais, sekusiais po katastrofos. Šei pati yra problematiškas vaikas – be tėčio auganti mergaitė elgiasi kaip laukinukė ir draugystė su naujuoju kaimynu jai bus ne mažiau reikalinga.
Džonas ir Leisė (Edvardo dėdė ir teta) – niekuo neišsiskirianti šeima, vis bandanti susilaukti kūdikio, tačiau pastangos lieka bevaisės, o tai atsiliepia jųdviejų santykiams – Leisė pasiryžusi nesiliauti mėginus, Džonas, gailėdamas savo žmonos, prašo jos liautis ir pradėti gyventi tik sau ir dėl savęs. Ir staiga į jų namus atkeliauja paauglys – nuskriaustas, našlaitis, nevalgus ir beveik nekalbantis. Nepaisant visų draudimo kompanijos išmokėtų milijonų ir pastangų, prireiks nemažai laiko, kad jie taptų tikra šeima....
„Galėtume tiek daug visko išspręsti, – pamano ji, – jei tiesiog dažniau laikytumės už rankų.“ Tai vienos paskutinių Edvardo mamos minčių, laikant sūnų už rankos. Mažiau dirbti, daugiau laiko skirti vaikams ir šeimai, daugiau keliauti, labiau mylėti, išdalinti turtus, pranešti apie kūdikį – galybė planų zvimbė lėktuvo keleivių galvose, daugybė nebaigtų planų ir klausimų, kas būtų, jeigu būtų. Aplaidi patyrusio piloto klaida kainuos 183 – jų žmonių gyvybes. Bet juk visi mes pasidėtume pagalvę, jei žinotume, kur krisime, tiesa? Puiki knyga – rekomenduoju!
Ann Napolitano „Mielasis Edvardai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, vert. Inga Čepulienė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
