Net nedvejodama skaitau knygas ne tik apie karą, bet ir tas, kuriose rašoma apie knygų kontrabandą. Tačiau noriu pabrėžti, kad omenyje turiu ne „sausų“ faktų rinkinius ar knygas su krūva datų, bet istorijas, kuriomis remiantis buvo parašytos tokios knygos. Dažnai pagalvoju, kad tokie kūriniai linkę patys mane susirasti ir nustebinti gerąja prasme. Tačiau vienus ar kitus pastebiu ir pati, ypač tada, kai dar tik ruošiasi pasirodyti lietuvių kalba arba nuslūgus populiarumo bangai atsiduria mano rankose kaip kokia relikvija su įdomia jos istorija. Turbūt nieko nenustebinsiu pristatydama amerikiečių rašytojos Lara Prescott romaną „Mūsų čia nebuvo“.
Žinau, kad daugelis skaitytojų šią knygą jau yra perskaitę ir padėję lentynoje tarp tų kūrinių, kurie ne tik kad labai patiko, bet ir paliko ryškų pėdsaką istorijos ir literatūros pasaulyje. Tikriausiai visi puikiai žinote, kad šioje istorijoje yra rašoma apie Boriso Pasternako romaną „Daktaras Živaga“. Dar ir dabar lyg pro miglą pamenu mamą žiūrint filmo ekranizaciją, sukurtą pagal šią knygą. Tik tuo metu, būdama dar vaikas, nesupratau, kokio aukšto pilotažo yra šis kūrinys. Todėl būtinai jį perskaitysiu dar šiais metais, nes nieko kito nebelieka kaip tik atsiduoti klasikai visu pajėgumu ir skaityti tuos kūrinius, kurie ne tik yra pripažinti pasauliniu mastu, bet ir vertingi literatūrine ir istorine prasme.
„Mūsų čia nebuvo“ ilgai gulėjo mano knygų lentynoje kaip kūrinys, kurį taupyte taupiau, nes žinojau, ko galima iš jo tikėtis, kai būsiu išalkusi tikros ir stiprios literatūros. Tad šį gardų kąsnelį pasilikau tam laikui, kai atostogausiu gimtinėje besimėgaudama kaimo ramybe ir tyla kaip pats Borisas Pasternakas. Imdama į rankas šį romaną tikėjausi ne tik žinių bagažo, bet ir savotiško spyrio daugiau pasidomėti pastarojo rašytojo kūriniais. Tuo labiau, kad ne tik juose, bet ir mano perskaitytoje knygoje „Mūsų čia nebuvo“ yra paliečiamos labai svarbios temos kaip meilė, kūryba, pareiga, pasiaukojimas ir neblėstantis tikėjimas, kad menas gali pakeisti pasaulį, o literatūra – istoriją.
Žavingai patrauklus knygos viršelis lyg ir žada moteriškais kerais apipintą meilės istoriją, tačiau jo vidus slepia visai kitus dalykus. Tai pasakojimas apie Šaltojo karo laikus, saugumo tarnybų veiklą ir knygų kontrabandą, tikint, kad jos yra puikus ginklas sunaikinti priešus. Šioje knygoje gausu autentiškų istorinių įvykių detalių, kurios kiekviename puslapyje yra vis kitokios, kad norisi jas visas vienu ypu kuo greičiau sugerti į save ir skubėti aiškintis kaip ten viskas vyko toliau. Pati istorija yra verta didžiausių liaupsių dėl labai stipraus tikėjimo literatūros ir kūrybos galia bei įtaka. Atrodo, net sunku patikėti, kaip viena knyga gali apversti pasaulį aukštyn kojom ir įnešti tiek sumaišties ne tik politikoje, bet ir paprastų žmonių gyvenime. Skaitai ir prieš akis matai, kokia galinga buvo to meto literatūra, kad dėl jos ne tik buvo pralietas kraujo lašas, bet ir paveikė daugybę įvairių sprendimų. Tad per daug nesiplėsdama ir neatskleisdama šio kūrinio svarbiausių detalių, kviečiu susipažinti su trumpa jo apžvalga.
Romano pagrindinė mintis yra garsus rusų autorius Borisas Pasternakas ir jo romanas „Daktaras Živaga“. 1956-aisiais metais Borisas baigė rašyti knygą, kurią įkvėpė tragiška ir aistringa jųdviejų su Olga Ivinskaja meilės istorija. Dėl maištingo pobūdžio romaną Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta išleisti dėl jame minimos Spalio revoliucijos. Jungtinių Amerikos Valstijų CŽA, suvokdama „Daktaro Živagos“ vertę ir galią parodyti, kaip sovietinė sistema varžo minties laisvę ir persekioja savo piliečius, Šaltojo karo lenktynėse nusprendžia pasinaudoti geriausios rusų literatūros įtaiga. Jų tikslas romaną slapta nugabenti už geležinės uždangos ir jo nešamą žinią paskleisti SSRS piliečiams. Šios ypatingos misijos imasi dvi CŽA šnipės: patyrusi Salė ir talentinga naujokė Irina. Kaip joms sekėsi platinti garsųjį Boriso Pasternako romaną? Kokie sunkumai jas užklupo nelengvame knygų kontrabandos kelyje? Kokia lemtis laukia žymiojo rašytojo?
Turbūt apie šią knygą aš dar labai ilgai kalbėsiu ir norėsiu ją rekomenduoti visiems be išimties. Ji viduje tiek daug visko talpina, kad nespėji sugerti visos pateikiamos informacijos vienu metu, nes ji ne tik kad labai vertinga, bet ir labai įdomiai pateikta. Lyg autorė labai stipriai mylėtų istoriją ir literatūrą. Kalbant apie ją, negaliu nepaminėti, kad labiausiai man patiko asmeninė Boriso Pasternako gyvenimo istorija, jo romano „Daktaras Živaga“ kelionė už geležinės uždangos ribų ir nepaprastas dviejų šnipių darbas, jų gyvenimo užkulisiai, kurie žiūrint plika akimi atrodo lyg ir paprasti, tačiau atidengus paslaptingą uždangą pasimato pikantiškos detalės. Turbūt man nieko nėra gražiau ir aukščiau visko, kai valdžią į savo rankas perima moterys. Kaip Salė ir Irina vadovavo garsaus romano sklaidai, galėsite įsitikinti ir tie, kurie dar neskaitėte šios knygos.
Visas šis romanas yra lyg didelė puota skaitytojui, kuriame galima rasti tiek daug, kad perskaičius knygą, beliks tik viską gerai suvirškinti. Tai tikrai gardus kąsnelis mėgstantiems knygas, kuriose gvildenamos ne tik svarbiausios temos, bet ir daug šalutinių greta jų, vėliau susijungiančių į bendrą visumą. Tikiu, kad knyga patiks ir norintiems labai stipraus kūrinio, kuris paliečia ne tik istorinius ir literatūrinius dalykus, bet ir dvasines žmogaus vertybes, dėl kurių jis gali atsisakyti apdovanojimų ir net pripažinimo. Todėl apibendrinant šį kūrinį, noriu pasidalinti jam labai tinkančia citata: „Vienas žmogus negali tapti dviem. Iš tikrųjų žmogus praranda dalį savęs, kad galėtų egzistuoti dviejuose pasauliuose, niekada iki galo nepalikdamas nė vieno“.
Lara Prescott „Mūsų čia nebuvo“. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2020, vert. Jovita Groblytė-Hazarika.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
