Kai pagalvoji, koks kartais gali būti gyvenimas ir tave supantys žmonės. Tu nežinai, kokiu tikslu ir ketinimais jie netikėtai atsiranda, kokių kėslų vedini jie veržiasi į tavo gyvenimą ir su kokiomis mintimis jie tave palydi. Tokie kartais būna žmonės: cinikai su savo problemomis ir ligoniai, kurie tarsi energetiniai vampyrai iš tavęs siurbia viską, kas gyva; persekiotojai, kurie tarsi susitapatina su tavo asmenybe ir gyvena dvilypį gyvenimą įsivaizduodami tuo, kuo nesą. Tokie jau tie, gyvenimo nuskriausti žmonės, bandantys būti kitais savo pačių kailyje. Kartais aš bandau juos išteisinti, kitais atvejais nuteisti ir uždėti jiems veto visiems laikams. Yra ir mano tarpe tokių žmonių, bet tegu tai ir lieka po devyniais užraktais.
Todėl ir tokie kūriniai kaip Christine Mangan „Naktis virš Tanžero“ man šioks toks žmonių dvilypiškumo analizavimas. Iš pažiūros žvelgdamas į šį ryškų knygos viršelį net nepasakytum, kad skaitant užvirs tikras įvykių katilas, kuriam atšalus, vis tiek praeities įvykiai dar kunkuliuos, primindami apie save – kas buvo, yra ir dar laukia. Bet apie šį chaosą nuo pradžių. Alisa Šipli norėdama pabėgti nuo praeities ir tai, kas ją iki šiol slėgė, įsikuria egzotiškame Tanžere. Ketindama pamiršti praeitį, ji laukia santuokos. Tik visiškai nesitiki, kad vieną dieną prie savo namų durų pamatys studijų laikų draugę Liusę Meison. Kažkada dvi neišskiriamos draugės po paslaptingo įvykio nesimatė kelerius metus. Kokiu tikslu Liusė atsekė paskui Alisą? Ko siekia ši mergina? Kas nutiks po šio buvusių draugių susitikimo? Kokie išbandymai laukia Alisos šeimos?
Visi šie aspektai laukia šioje knygoje, kurią skaitysite kaip detektyvą, kaip kokį psichologijos vadovėlį, kuris nagrinėja žmonių elgesį atitinkamu gyvenimo tarpsniu; kaip dramą, kuri gyvenimiška ir artima; kaip kelionių gidą, kuris leidžia pakeliauti po spalvotą Maroką – Tanžerą. Prisipažinsiu, kad iš pradžių keistai atrodė, kad veiksmas vyksta tokiame egzotiškame krašte. Bet autorė, manau, labai gražiai sužaidė su įtempta ir nuodėmių persmelkta atmosfera šiame kontrastingame mieste. Kartais po spalvotu ir ryškiu akcentu slypi daugybė paslapčių. Skaitant šią knygą mane aplankė dvejopi jausmai. Vienu metu labai pykau ant Alisos, kuri leidosi taip būti vedžiojama už nosies savo draugės. Kitu atveju bandžiau ir pateisinti. Keistas jausmas aplankė perskaičius šią knygą. Na, nepykit, bet šios knygos aš negaliu pavadinti detektyvu. Tai labiau drama su psichologijos prieskoniu. Tačiau ne banali, o reikalaujanti susikaupimo ir įsiklausymo, ką nori pasakyti kiekviena iš herojų. Todėl ir knygos skyriai pasakojami tiek iš Alisos, tiek iš Liusės pozicijos.
Kelionių fanatikai galės mėgautis aprašomais įspūdingais Tanžero vaizdais, o akylam skaitytojui beliks panerti į šios knygos pinkles ir tinklą išnarplioti iki galo išsiaiškinant, ką vis dėl to gali žmogaus fantazija, kuri kartais praranda sveiko proto ribas. Todėl, palinkėsiu su šia knyga nukeliauti į kontrastų pilną Tanžerą ir pamatyti tai, ką iš tikrųjų reikėtų, o ne tai, ko norėtųsi, nes vidus geriausiai atspindi išorę. O knygą galėčiau rekomenduoti visiems tiems, kas mėgsta saldžius uždraustus vaisius su karčia luobele, tikintis atrasti kažką gardaus. Tačiau ne viskas kas gardu yra skanu. O pabaigai norisi pasidalinti autorės mintimi: „Žmogus gali būti vienui vienas ir vis tiek visiškai priklausomas nuo kitų“. Tad kokį kelią pasirinksi, spręsti gali tik pats. Gražios kelionės po Tanžerą!
Christine Mangan „Naktis virš Tanžero“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019, vert. Anita Kapočiūtė.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
