Gyvenime aš esu linkusi užfiksuoti tas akimirkas, tuos žmones, tuos filmus, tas knygas, kurias visada labai gera ir malonu prisiminti. Ir ne tik dėl to, bet ir todėl, kad kartkartėm atklydus blogoms mintims gali prisiminti tai, kas gera, gražu, pamokančio, prasmingo, kas į gyvenimą padeda pažvelgti visai kitomis akimis, kas įprasmina tavo mintis virsti gerais darbais ir dorais siekiais. Todėl ir knygos man yra kaip Biblija: iš jų aš mokausi gyventi, pažinti žmones, suprasti gyvenimą, o labiausiai užfiksuoti ir į savo atminties stalčiukus suguldyti gražias istorijas, kad esant reikalui jas iškelčiau į paviršių kaip kokius deimantus – tik ne šlifavimui, o pasigrožėti.
Viena iš tokių istorijų bus ir Elizabeth H. Winthrop knyga „Paskutinė malonė“. Ši knyga kaip ir filmas „Žalioji mylia“, mane taip palietė, kad esu linkus teigti, jog gyvenime visada reikia mylėti drąsiai, net jei reiktų už tai paaukoti gyvybę. Sakysit, kad lėkšta? Anaiptol, juk gyvenimas ir susideda iš malonės, kurią kiekvienas mes gauname atėję į šį pasaulį. O ar ji bus paskutinė, tai jau būna nuspręsta iš anksto.
Knygos veiksmas mus nukelia į 1943-uosius, Luizianos valstiją. Aštuoniolikmetis Vilis Džonsas pro vienutės langą žvelgia į paskutinį savo gyvenimo saulėlydį. Netrukus jam bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Juodaodis vaikinas kaltinamas išprievartavęs baltąją, kuri vėliau nusižudė. Ties čia ir sustosiu, nes nesinori plėstis ir papasakoti viso šios knygos gėrio. Žinot, būna knygos, kurios tokios geros ir tu jas ryte ryji, kad greičiau sužinot pabaigą. Būna ir tokios, kurias skaitai ir nenori, kad baigtųsi. Esti ir tokių, kurias tu skaitai lėtai ir bandai suprasti, analizuoti, gilintis, interpretuoti, užfiksuoti kiekvieną sakinį, kiekvieną prasmingą mintį. Ši knyga būtent tokia, kur veiksmas lėtas, bet vyksmas tokio gerumo, kad sunku net nupasakoti. Ši knyga ne greito siužeto fanatikams, čia prasmingo ir lėto gyvenimo mylėtojams, kuriems kiekviena gyvenimo suteikta paskutinė malonė lyg paskutinis patepimas: ramus, šviesus, palaimintas ir gaivus.
Ši knyga apie žmogų ir daugybę kitų žmonių. Apie tėvą, kuris renka akmenį savo sūnaus kapui; apie motiną, kuri gamina paskutinę vakarienę savo sūnui į kalėjimą; apie kunigą, kuris galbūt daugiau jau niekad nebeišvys jaunuolio veido; apie prokurorą, kuris nuteisia jaunuolį mirčiai. Ir pagaliau apie vaikiną, kuris stebi paskutinį savo gyvenimo saulėlydį. Ši istorija man pasirodė tokia trapi kaip ir pats gyvenimas, skaudi kaip paskutinis atodūsis, tačiau paliekanti kažką tokio, kad vakare, leidžiantis saulei ir į ją žvelgiant susimąstai, kada ir koks bus mano, tavo ar jūsų paskutinis saulėlydis.
Knyga parašyta remiantis tikrais faktais, todėl tai tik dar labiau sustiprina patį kūrinio siužetą. Autorė lyg poetė paliečia meilės, rasizmo, mirties bausmės, netekties temas, keldama klausimus, kas yra teisingumas, žmogiškumas ir atleidimas. Klausite, kur yra šios knygos cinkelis? Mano atsakymas nuskambės paprastai: „Gyvenime kartais būna stebuklų, o kad jie įvyktų, turime būti atviri pirmiausia sau, o tik po to kitiems. Jei gyvenimas tau suteikia šansą, priimk jį, per daug nesigilindamas kodėl ir už ką. Kiekvienas suteiktas šansas – bilietas į dar vieną saulėlydį“. Man ši knyga lyg skaudulys, kuris vienaip ar kitaip įprasmina labai reikšmingus dalykus. Todėl noriu palinkėti šią knygą skaityti tiems, kurie tiki ne tik stebuklais, bet ir suteikta paskutine malone arba tiems, kas mėgsta dvasiškai stiprias ir paveikias knygas.
Elisabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019, vert. Rita Pilkauskaitė.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
