Knygos, kuriose gausu istorinių įvykių, datų ir faktų yra didžiausias mano priešas dar nuo mokyklos laikų. Todėl dabar tokias knygas renkuosi ypač atsargiai, nes bijau prarasti skaitymo malonumą, kai tenka skaityti apie tai, kas man nėra prie širdies. Taip būna ir su filmais, kurie būna sukurti pagal knygą. Todėl namuose atsiradus Wladyslaw Szpilman knygai „Pianistas“, mano vyras nustebo, kaip aš čia nemačiusi šio filmo. Na, ne visada gyvenime stengiuosi pamatyti ar perskaityti. Viskas pas mane susidėlioja ir atsiranda savaime. Todėl ir pažintį su „Pianistu“ pradėjau nuo knygos, kuri neseniai buvo išleista ir Lietuvoje.
Pradėti skaityti šią knygą buvo šiek tiek nedrąsu ir baugu. Ypatingai šiuo nelengvu metu. Tačiau karas, holokaustas, asmeniniai to meto išgyvenimai yra tos temos, kurios antri metai mane labai domina ir traukia. Jas skaitydama susitapatinu su pasakojama istorija ir kaskart sužinau vis kažką naujo.
Iš knygos „Pianistas: nepaprasta vieno žmogaus išgyvenimo Varšuvoje 1939–1945 metais istorija“ tikėjausi labai daug, nes visgi tai tikri Lenkijos muzikanto Wladyslawo Szpilmano memuarai apie jo gyvenimą vokiečių okupuotoje Varšuvoje. Tai ne tik labai skaudus, bet kartu ir asmeniškas kompozitoriaus liudijimas apie holokaustą. Todėl šių atsiminimų perskaityti vienu ypu tikrai nerekomenduoju, nes tai, kas aprašoma yra tiesiog nesuvokiama protu, su niekuo nesulyginama, kai matai, kaip tavo šeima išvažiuoja tiesiai mirčiai į nasrus, o iš bado ar nuo priešo rankos gali numirti bet kurią sekundę. Šis ir daugelis panašių vaizdų lydi skaitytoją visoje knygoje, todėl tik nuo jūsų pačių priklauso, ar šiuo metu esate pasiruošę tokio pobūdžio skaitiniams. Norintiems detalesnės informacijos apie šią knygą, kviečiu susipažinti su trumpa jos apžvalga.
Šios knygos atsiradimas buvo nelengvas kaip ir pačio autoriaus gyvenimas. Pirmą kartą ji pasirodė 1946-aisiais Lenkijoje. Tačiau Stalino valdininkai iš karto ją išėmė iš prekybos, nes jiems nepatiko kaip autorius aprašė lietuvių, ukrainiečių bei lenkų bendradarbiavimą su naciais. Todėl tik 1997-aisiais knyga buvo išleista Vokietijoje, kai Szpilmano sūnus ją surado tėvo spintoje.
Wladyslawas Szpilmanas buvo Lenkijos žydas, kūręs ir atlikęs muzikines partijas pianinu. Visa jo šeima: tėvai, dvi seserys ir brolis žuvo nuo nacių rankų koncentracijos stovykloje. Autorių nuo mirties išgelbėjo žydų policininkas, rinkęs Varšuvos geto gyventojus paskutinei kelionei, paskui – lenkė Helena Lewicka, o karo pabaigoje – vokiečių kariuomenės kapitonas Wilmas Hosenfeldas. Kodėl autorius nutarė parašyti tokią knygą, kurioje atskleidžiami patys didžiausi XX amžiaus Europos baisumai?
Labai sunku nupasakoti šios knygos įsimintiniausius epizodus vien todėl, kad jos kiekvienas sakinys, pastraipa ir puslapis yra gyvi liudijimai, skausmingi išgyvenimai, įsimintinos patirtys, nuolatinė kova dėl savo gyvybės. Tai gyvenimas anapus Varšuvos geto sienų. Autorius taip įtikinamai jį aprašo, kad skaitai ir viską juoda ant balto matai prieš save: kalėjimai, koncentracijos stovyklos su jų barakais, prižiūrėtojais ir dujų kameromis. Visur tvyro baimė ir siaubas, naudojama jėga ir areštai. Kasdien žmonės išvedami ir sušaudomi. Tai atšiaurūs, kraują stingdantys memuarai, nukeliantys mus taip arti kasdienio siaubo išgyvenimo, kaip tik apskritai įmanoma.
Todėl šią knygą norėčiau rekomenduoti tiems skaitytojams, kurie mėgsta gyvas, ryškias, širdį draskančias, bet paprastai ir gražiai parašytas tikras istorijas. Na ir pabaigai noriu pasidalinti labai prasminga autoriaus citata iš šios knygos: „Žmogaus gyvybė, ką jau kalbėti apie asmeninę laisvę, visiškai bevertė. Tačiau laisvės troškimas yra įgimtas kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai, ilgai laikyti jį užgniaužtą neįmanoma“.
Władysław Szpilman „Pianistas: nepaprasta vieno žmogaus išgyvenimo Varšuvoje 1939–1945 metais istorija“. Vilnius: Briedis, 2020, vert. Ema Bernotaitė.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
