„Tai – tik pora nereikšmingų istorijėlių iš mano gyvenimo. Kai dabar pagalvoju – tik keletas epizodiškų stotelių ilgoje kelionėje. Net jei šių įvykių nebūtų buvę, mano dabartinis gyvenimas, ko gero, atrodytų labai panašiai – jokios esmės jie nekeičia. Ir vis dėlto prisiminimai kartais mane aplanko – sugrįžta, nukeliavę ilgą, vingiuotą kelią iš praeities. Būna, kad kartais jie netikėtai stipriai suvirpina man širdį. Kaip koks gūsingas, aršus vėjas vėlią rudens naktį, girioje plėšantis lapus, pievose lenkiantis prie žemės žolę ir barškinantis durų bei langų rėmus.“
Haruki Murakami gerbėjai, vienykitės! Šios knygos laukiau labiau nei labai, nes „Pirmojo asmens vienaskaita“ – pirmuoju asmeniu parašyta apsakymų knyga, verčianti susimąstyti, ar tai nėra autobiografiniai apsakymai ir ar autorius, šelmiškai pasislėpęs už pasakotojo, neatskleidžia savo gyvenimo faktų. Visad buvo smalsu sužinoti apie šį autorių daugiau – manau, kad jo romanus skaičiusieji sutiks, jog toli gražu ne kiekvienam į galvą šautų tokios fantastiškos idėjos ir netikėčiausi personažai, o štai Murakami istorijose jie puikiausiai įsilieja į kasdieniškiausias situacijas. Tad jei manote, kad „Pirmojo asmens vienaskaita“ bus bent kiek paprastesnė nei „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“, kuri „skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų – šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis – mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių“ ar „Avies medžioklė“, kur „į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis“ – labai klystate. Greta istorijose gvildenamų amžinų meilės, vienatvės, mirties, grožio ir atminties klausimų klajoja senoje smuklėje dirbanti beždžionė, vagianti patikusių moterų vardus, mylimosios brolis, kurio atmintis kartais tiesiog nustoja „įsirašinėti“ ar kvietimas į rečitalį, kuris iš tikrųjų nevyksta...
Visada mieliau renkuosi romaną nei apsakymus vien dėl siužeto vingių gausos, nes apsakymas vos prasidėjęs jau ir baigiasi, o romanas (o ypač Haruki Murakami) ilgai ir kantriai vedžioja tave keisčiausiais labirintais tol, kol patiki Žmogumi Avimi ar iš niekur skambančiais varpeliais, tačiau skaityti šiuos apsakymus naujo romano (tikiuosi) belaukiant labai patiko. Rekomenduoju!
Haruki Murakami „Pirmojo asmens vienaskaita“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2022, vert. Gabija Enciūtė.
Apžvalgą parengė kultūrinės veiklos vadybininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
