Vos pasirodžius šiai italų rašytojo knygai, girdėjau įvairių atsiliepimų. Vieni peikė, kiti gyrė, o treti svarstė, skaityti ar ne. Aš buvau tose, norinčiųjų perskaityti, gretose. Pastaruoju metu neapleidžia toks jausmas, kad noriu skaityti tokias knygas, kurios pelnė vienokį ar kitokį apdovanojimą. Pastaroji – „Raišteliai“ yra Italijos literatūrinio apdovanojimo-premijos „Strega“ laureatė (2001 m.).
Ši knyga – „akylas ir skvarbus žvilgsnis į santuokos krizę išgyvenančią porą“. Nors tokių knygų yra tikrai nemažai, bet man visada įdomu paskaityti tokias iki skausmo žeidžiančias istorijas, kurios pilnos pagiežos, pykčio, neištikimybės, išsidraskymo ir viskas, kas telpa į frazę „santykių krizė“. Tokiose istorijose nieko naujo neatrasi ir neišgvildensi, nes dažniausiai tai būna vienaip ar kitaip žeidžianti tiesa, skaudus melas ar nusivylimas vienas kitu. Vienaip ar kitaip kiekvienoje tokioje istorijoje viskas vyksta pagal santykių griuvimo scenarijų.
Ši istorija man pasirodė kiek kitokia, nes čia į visą santykių mišrainę įpainioti ir vaikai. Bet apie viską iš pradžių. Knyga prasideda žmonos Vandos rašomais laiškais vyrui Aldui: iš pradžių kupinais įniršio ir nevilties, vėliau – persunktais kartėlio ir susitaikymo. Paminėsiu tą faktą, kad po dvylikos metų santuokos vyras palieka šeimą (žmoną, sūnų ir dukrą) dėl žavios devyniolikmetės. Tačiau tai tik viena istorija. Visa knyga susideda iš dviejų dalių: pirmoji – žmonos laiškai, antroji dalis pasakoja, kaip po daugybės metų Aldas, gyvendamas su žmona, randa tuos senus laiškus, kurie tarsi atgaivina anų dienų įvykius.
Ir čia svarbu pasidaro ne ta sumaištis, kilusi anuomet, bet vyro pamąstymai, mintys, nuomonė skaitant rastus laiškus. Man buvo be galo įdomu skaityti kaip vyras iš pagrindų analizuoja savo gyvenimą: santuoką, bendravimą su žmona ir vaikais, santykius su meiluže, padarytas klaidas, neišsipildžiusias viltis, tolimesnius lūkesčius. Tai daro ne bet kaip, o meniškai – lėtai ir neskubant, tarsi savo gyvenimą išvyniotų lyg kokią siūlų ritę. Nors tuo metu juos visus išskyrė nutolimas vienas nuo kito, tačiau permainų atstumas juos tarsi vėl suartino.
Skaitant šią knygą man labiausiai patiko Aldo ir Vandos vaikų, Sandro ir Anos, versija. Jūs nepatikėsite, ką jie padaro ir kokiam drastiškam poelgiui ryžtasi, kad skaitydama nebūčiau pagalvojus, kad apskritai vaikai gali tam ryžtis. Vien dėl to jau verta perskaityti ir patiems įsitikinti. Tačiau nesmerkiu nei vieno iš jų, nes visa tai galima pavadinti lemtingu įvykiu, kuris savaip paveikė visos šeimos gyvenimą. Ar man šis kūrinys patiko? Taip, net labai. Lygiai taip pat kaip Jens Christian Grondahl „Spalio tylėjimas“ ar Ian McEwan „Šeštadienis“. Mano nuomone, jos visos trys yra lygiavertės. Autorius labai įtikinamai parodo, kad jokios istorijos veikėjai negali būti išskirtinai teisūs ar kalti.
Kokius jausmus man sužadino ši istorija? Kad nereikia gyvenime skubėti teisti ir visuomet reikia prisiminti, kad nė vienas iš mūsų negali iki galo suprasti kito žmogaus minčių nei jo poelgių. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą, kurią galėčiau įvardinti kaip dar vieną santykių krizės vadovėlį, bet nebanalų, o aktualų ir vertą dėmesio. Būsiu tiesmuka sakydama, kad tokių knygų reikės visuomet, nes nuo to nepabėgsime ir nepasislėpsime, nes anksčiau ar vėliau yla visuomet išlenda iš maišo, o tyla dažniausia reiškia fakto nepripažinimą ir bėgimą nuo savo problemų. Ir apibendrinimui labai patikusi autoriaus mintis: „Kaip mes lipame gyvenimo laiptais? Dėliodami vieną koją po kitos, kaip išmokome būdami vaikais. Arba mes keičiame žingsnį ir vėl atrandame džiaugsmą žengti pirmuosius žingsnius, arba pasmerkiame save pilkiausiai normalybei“.
Domenico Starnone „Raišteliai“. Vilnius: „Alma littera“, 2018, vert. Pranas Bieliauskas.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
Knygą galite rasti portale ibiblioteka.lt. Visomis portalo paslaugomis galima naudotis prisijungus prie portalo su LIBIS skaitytojo pažymėjimu. Video instrukciją, kaip naudotis portalu galite rasti čia.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti čia.
