2016 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke tik dvi knygos, parašytos autorių moterų. Per laureato paskelbimo ir viso dvyliktuko aptarimo renginį Knygų mugėje buvo kaip tik diskutuojama – kodėl? Ar moterys autorės terašo popsinius meilės romanus? Ot, ir ne.
Nepamenu, kad būčiau svajojusi apie meilę,
bet apie šlovę svajojau tikrai. (ištrauka iš „Singerstraum“, p. 104)
Ar tai mes taip linkę manyti, jog moterys rašytojos težino apie santabarbariškas meiles, ir keista skaityti, kad moteris apie meilę nesvajojo. Kaip tai? O apie ką svajojo?
Ta proga, jog taip nebemanytumėm, konkurso laurus nusiplėšia Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Gal dėl to ir diskusija pasukta būtent taip. Premija įteikta Nepriklausomybės atkūrimo dieną, ir tai labai simboliška: moteris pamažu tampa nepriklausoma nuo visuomenės stereotipinio požiūrio apie lyčių prievoles ir privilegijas. Tačiau galėjo teikti ir kovo 8-ąją, vietoj tulpių. Ir visos tos dienos tulpės galėtų virsti premijomis, įvertinimais ir apdovanojimais už veiklą bei profesionalumą, nesvarbu kas esi – poetė, inžinierė ar bibliotekininkė.
Taigi, tokias mintis man kelia „Singerstraum“ apdovanojimas. O į tą knygą vitrinose seniai spiginau akimis, bet taip jau nutiko, kad visų pirma ją perskaičiau bibliotekoje. Būna, kad skolinuosi kūrinį iš bibliotekos, o perskaičiusi, einu į knygyną pirkti sau. Šitą ėjau pirkti po kelių pirmų eilėraščių. Buvau priblokšta tokio paprastame buitiškame kasdieniškume tūnančio išgyvenimo: sielvarto, nostalgijos, troškimų, jaudulio ir svetimos gėdos, priėmimo, susitaikymo ir amžino nesusitaikymo, ir tos pačios nesureikšmintos, neišpaikintos meilės, ne sudievintam objektui, o galbūt apskritai žmonėms. Ir taip giedriai, romiai, be aikštingo ach!, be aukštų emocijų ir dramų, be suskystėjimo ir kad nors kokios nubanalintos klišės! Štai, prašom, kultūrinio laikraščio vyriausioji redaktorė. Gal todėl poeziją skaičiau kaip eseistiką, kaip eseistikos pačios aukščiausios prabos riešutus. Ir jau savaitė po, o dar tebecituoju aplinkiniams tas eiles, kurias taip supratau, kaip supratau, iliustruoju jomis man svarbias temas. Neabejoju, kad įsigijau išskirtinę knygą. Ne todėl, kad iš jos kyšo knygos susiuvimo siūlas, suprantama, juk siuvinys. Man ji tokių pamintijimų užrašinė, primena Papievio „Eiti“, kurioje, atrodo, nevyksta nieko tokio, tik gyvenimas pro šalį, bet iš tikrųjų visas veiksmas vyksta viduje. Suprasi tiek, kiek drįsi nerti į save.
O beje, bibliotekos knygoje to susiuvimo siūlo nematau, ar jį nukirpo? O jūsiškėje yra?
Apžvalgą parengė bibliotekininkė Agnė Cesiulė
