Šį kartą kviečiu jus į XIX a. Rusiją – viena žymiausių šiuolaikinių rusų rašytojų, romanų „Lazario moterys“, „Chirurgas“, „Italų pamokos“ autorė Marina Stepnova bei jos naujausia knyga „Sodas“, skirta tiems, kurie pasiilgo klasikinės rusų literatūros.
Klestintys, turtingi, kilmingi ir visomis prasmėmis idealiai sutapę Boriatinskiai įsigyja naują sodybą, pagarsėjusią itin išmaniai įrengtu sodu, nuolat nokstančiais vaisiais bei nuostabia žaluma. Namuose netrūksta knygų, įmantriai įrištų Florencijoje, garsių svečių ir meilės, tačiau Nadežda Aleksandrovna jautė, kad jai kažko trūksta – po laimingų dvidešimt penkerių metų santuokos „ji daugiau nenorėjo meiliai ir linksmai, ji norėjo kitaip.“ Netrukus paaiškėja, kad šaunioji dvarininkė laukiasi – jai keturiasdešimt ketveri, du Boriatinskių vaikai jau suaugę ir kuria savo gyvenimus, rodos būtų galima mėgautis ramybe bei vienas kito kompanija, o ir devynioliktojo amžiaus pabaigos aukštuomenėje buvo nepadoru gimdyti be saiko, mat vislumas laikytas varguomenės lemtimi. Kunigaikštis įtarė žmoną sergant džiova, nes staigus jos pasikeitimas, atsisakymas valgyti ir keistas pasyvumas buvo daugiau nei neįprasti. Būtent tuo metu į šeimos namus atvyko liuteronų tikėjimo (bet argi tai svarbu) gydytojas Grigorijus Ivanovičius Meizelis – iš pradžių Nadeždos negalavimo nustatyti, o vėliau ir išmaniai bei tiems laikams itin inovatyviai priimti gimdymo. Ponas Meizelis net neįtarė, kokia svarbia šeimos dalimi jis taps ir kad Tusia taps visų šių žmonių pasaulio centru – labai sudėtingomis sąlygomis gimusi, neapdairiai badu marinta ir, kaip manyta, nebylė. „Visiškai. Bežadė. Užsivėrusi dėžutė.“ Tačiau gydytojo pastangomis ji prakalbės ir taps tikrų tikriausiu tėvų džiaugsmu, mat du pirmieji vaikai augo ir užaugo lyg patys – auklių, žindyvių, mokytojų apsupti, bet tik ne mažoji Tusia.
Netrukus šalyje prasidėjo neramumai – kilo sąmokslas prieš carą, o ir įsišėlusi cholera šienavo tūkstančius gyvybių. Tačiau Boriatinskių dvaras, apsukriai prižiūrimas Nadeždos Aleksandrovnos bei daktaro Meizelio išlieka ramiu šeimos uostu su visais prietarais, pažanga, mergomis patarnautojomis, išpuoselėtu sodu, kiaulėmis bei visų, o ypač Tusios, dievinamai arkliais.
Graži, jautri ir įtraukianti, Fiodoro Dostojevskio šedevrus kiek primenanti, klasikinės rusų literatūros gerbėjus neabejotinai sužavėsianti istorija. Prietarų ir mokslo sandūra, Rusijos kraštovaizdžiai ir begalinis tikėjimas stebuklu – toks yra „Sodas“.
Marina Stepnova „Sodas“. Vilnius: Tyto alba, 2020, vert. Dalia Saukaitytė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
