Turbūt retai, bet tikrai pasitaiko knygų, kurios nesujaudina ir nepaliečia taip stipriai, kaip norisi. Ne paslaptis, kad labai mėgstu ir tokius kūrinius, kuriuose gan plačiai yra aprašomos ligos ir jomis sergantys knygų veikėjai. Viena iš tokių ligų, kuri mane ypač domina, yra depresija, su kuria teko susidurti artimoje aplinkoje po gan skaudžių išgyvenimų. Todėl aš kartais tiesiog alkste alkstu tokių kūrinių, nes man įdomu skaityti apie tai, kas parašyta ne tik moksline, bet ir grožine kalba. Tačiau būna ir taip, kad tokios knygos prikelia labai giliai paslėptus skaudulius, iškeldamos juos į paviršių ir priversdamos mintimis sugrįžti į praeitį. Tokius prisiminimus manyje sužadino Sylvia Plath kūrinys „Stiklo gaubtas“.
Ši knyga jau seniai šmėžavo mano akiratyje. Tačiau vieną kartą pavarčiusi ją bibliotekoje, vėl padėjau į šoną, nes labai nepatiko senesnio leidimo viršelis. Tačiau aš ją dažnai prisimindavau ir viduje degiau dideliu noru kuo greičiau perskaityti. Ir štai, kai knyga atsidūrė mano rankose leidyklos dėka, tik po kurio laiko sugebėjau prie jos prisėsti. Tobulų spalvų gama traukte traukia įrėminti jos viršelį, tačiau tik ne patį kūrinį. Žinau, kad yra skaitytojų, kuriems šis romanas labai patiko ir jį laiko kokybiška literatūra, tačiau aš būsiu kitokios nuomonės ir linkusi ne tai, kad jį išpeikti, bet pasakyti atvira širdimi, kad tai nebuvo mano kūrinys, nors viskas taip gerai pažįstama ir iki skrupulų artima.
„Stiklo gaubtas“ – tai romanas, kuriame autorė perteikia sergančio žmogaus mintis, kurios man pasirodė tokios paviršutiniškos, kad dėl jų istorija yra labai lėkšta ir „neturtinga“ literatūrine prasme. Taip, aš tikrai nesitikėjau joje rasti vaizdingą ir menišką kalbą, nes visgi yra kalbama apie labai sunkią ligą, bet norėjosi pamatyti tikrą žmogaus skausmą. Ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Patikėkit, kai ši liga netikėtai užpuola, tai viskas iškyla tarsi ant delno: visą žmogaus sielvartą gali gręžti kaip kokią kempinę, bet ji vėl netrunka prisigerti blogų minčių, emocijų, baimių, blogos nuotaikos. Vienu metu kamuoja tiek egzistencinių klausimų, kad tiesiog pavargsti ne tik ieškoti atsakymų, mąstyti, bet ir gyventi. Tačiau skaitant šį kūrinį jaučiausi taip, lyg vartyčiau jaunos merginos dienoraštį, kuriame rašoma apie tai, kaip ji vienu metu nori gauti viską ir to nepasiekus, tiesiog ima ir lengvai pasiduoda. Todėl ši istorija man įkūnijo jauno žmogaus, kuris dar tiksliai nežino, ko nori iš gyvenimo, vaizdą. Tad nėra ko stebėtis, kad ji yra be gyvybės ženklų – sandariai užmarinuota stikliniame gaubte. Nenorėdama išsiplėsti ir sumenkinti šio kūrinio, kviečiu susipažinti su trumpa knygos anotacija.
Estera Grynvud įkūnija pačią Sylvia Plath. Talentinga studentė gyvena nuostabiausias jauno žmogaus dienas. Pavydėti galėtų bemaž visos bendraamžės – laimėjusi konkursą, ji kartu su vienuolika kitų merginų mėnesį padirbės garsiame žurnale Niujorke. Tikėtina, kad tai atvers daugybę durų siekiant karjeros. Tačiau Esteros tai nebedžiugina. Ji ima abejoti savo sugebėjimais, o ramybės vis neduoda klausimas, ką veiks baigusi koledžą. Pasirinkimų daug, galimybių gausu, tačiau viskas kelia abejonę ir slegia. Kokia lemtis laukia Esteros? Ar susidūrusi su gyvenimo realybe akis į akį, ji sugebės pasveikti visomis prasmėmis?
Skaitydama šį kūrinį negalėjau nesibodėti to laikmečio kritišku žmonių požiūriu į žmones, sergančius psichikos ligomis. O kur dar žiaurūs gydymo metodai, kurie buvo taikomi Esterai. Baisu ne tik pagalvoti, bet ir skaityti. Sutinku, kad šis kūrinys yra reali akistata su tuo, kas vyravo to meto psichiatrijos klinikose, tačiau daugelį panašių atvejų galėčiau papasakoti ir aš iš savo praktikos, kurią atlikau psichiatrijos ligoninėje studijų metu. Tačiau nenorėdama dar labiau aštrinti ir kaitinti emocijų, norėčiau šį kūrinį įvardinti kaip egzistencinį, kuriame yra paliečiamos tokios temos kaip beprasmybė, mirtis ir depresija. Ar tai moderni klasika, ar tik dar vienas literatūrinis glamūras?
Ši istorija subalansuota tokiems skaitytojams, kurie mėgsta iš dalies autobiografines knygas, leidžiančias pažvelgti į žmogaus vidų ir bent mažomis užuominomis prisiliesti prie pačios depresijos. Negaliu jos neparekomenduoti ir tiems knygų mylėtojams, kurie mėgsta istorijas be pabaigos: kur visus reikiamus taškus reikia susidėti patiems. Tai kitoks kūrinys, kuris skaitytojus tarsi padalija į dvi stovyklas. Tiems, kas jį skaitysite, palinkėsiu susikaupimo ir atidumo. Na ir pabaigai, po tokios istorijos, visgi norisi pasakyti tokius žodžius: „Galbūt liga paslepia nuo mūsų kai kurias tiesas. Bet sveikata slepia kitas tiesas arba atitraukia mus nuo jų, kad nebesigilintume“.
Sylvia Plath „Stiklo gaubtas“. Vilnius: Sofoklis, 2020, vert. Rasa Akstinienė.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
