„Kas sakė, kad tu atėjai į pasaulį
Vien juoktis ir džiaugtis kelione po saule?
Kas sakė, kad klausą ir regą turėsi,
Kad mūšą girdėsi, dainuoti galėsi?
Ir kas tau žadėjo geriausią meniu,
Kad supsies kaip paukštis aukštai ant bangų?
Galbūt tu kenti, bet dirbki žvaliai,
Netrukus ilsėsimės mes amžinai.
Bet tai juk netrukdo šypsotis ir juoktis balsu,
Tad džiaukis ir sukis tu valso ritmu!“
Svėjos tėtis išvyko į Ameriką, palikęs ją su broliu močiutės globoje – apie tai, kad jis ne tik išgyveno, bet dar ir siuntė pinigus, kad šie taip pat pasiektų „išsvajotąją žemę“, ji sužinos gerokai per vėlai. Tik daug vėliau iš Amerikos atvykę broliai, kurie, nepaisant visų Svėjos pastangų, ne tik nesupras nė vieno jos žodžio, o sukels tik dar daugiau klausimų, privers susimąstyti ką ji prarado. Todėl ji pati augins sūnų taip, kad per didelės ambicijos jo nekankintų, tačiau teisę gyventi reikės užsitarnauti.
Svėjos sūnus Regnaras neretai pratrūks pykčiu ant savo senamadiškos motinos, nes pats šeimą kurs moderniais (1932 m.) laikais – jo atžalos bus pirmūnai sporte, jis pats stengsis įvesti taisykles visur, kur įmanoma, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą savo gyvenime, laviruodamas tarp „aukštakilmės“ žmonos ir ne pagal jo planą gyvenančių vaikų.
Svėjos anūkė Elza bus ruošiama tapti geriausia šalies slidininke, tačiau nepaisant visų prieštaravimų ir nepateisintų tėčio lūkesčių, taps lingvistikos mokslų doktorante ir daugiausiai empatijos aplinkiniams ir pačiai Svėjai turinčiu žmogumi.
Besikuriančios Švedijos virsmas modernia šalimi, kultūros ypatybės ir mažo žmogaus savęs paieškos dinamiškame pasaulyje.
Lena Andersson „Svėjos sūnus“ .Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2019, vert. Mantas Karvelis.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
