„Tai buvo varnų gruodis. Žmonės dar nebuvo matę tokių – susirenkančių į juodas grupes miesto pakraščiuose, paskui sugužančių į miestą, tipenančių po gatves, užverčiančių galvas ir įžūliai įsitaisančių ant patikusio stebėjimo stulpo, ieškančių maitos ar šelmiškai nardančių tarp mašinų keliuose, nusitaikius į ką nors ėdamą, paskui nakčiai sutupiančių į didelius senus medžius aplinkui vienuolyną.“
Keliaukime į 1946-uosius, kada gimė pagrindinis mūsų istorijos veikėjas Ferlongas – jis radosi iš nieko, nes šešiolikmetė tarnaite dirbusi jo motina niekam niekada neatskleidė, kas berniuko tėvas. Šeimai jos išsižadėjus, protestantė našlė ponia Vilson savo darbuotojos ne tik neišvarė, bet dar ir padėjo auginti visų nurašytą berniuką, nes iš balandžio pirmąją dieną gimusio vaiko niekas nieko gero nesitikėjo. Tačiau Ferlongo būta apsukraus – savo geradarės dėka jis galėjo lankyti mokyklą, o užaugęs net pradėti verslą, kad jo šeimai – pavyzdingai žmonai ir be galo mylimoms penkioms mergaitėms – nieko netrūktų. Jis dirbo ir kai šalį ėmė kaustyti krizė, ir kai žmonės neteko darbo, ir kai klientai buvo nemokūs, ir kai perspektyvos atrodė liūdnos. Dirbo ir šelpė skurstančius, nes puikiai žinojo, kaip labai jam vaikystėje pasisekė, kol vieną dieną anglių užsakymą Ferlongas pristatė į vienuolyną... Nuo tos dienos jis nebeturės ramybės.
Tuo tarpu jau nuo 18-ojo amžiaus Airijoje buvo paplitę puolusioms moterims skirti namai – Magdalenos skalbyklos, pavadinimą gavę iš „biblinės Marijos Magdalietės, kuri ankstesniais amžiais buvo apibūdinama kaip persiauklėjusi prostitutė“, akylai prižiūrimi Romos katalikų vienuolių, kuriuose jaunos (dažniausiai) merginos atsiduria „ištikus bėdai“. Mainais į maistą, pastogę bei menkutę galimybę grįžti į doros kelią, skalbyklos gyventojos siuvo, taisė ir skalbė visos parapijos gyventojų drabužius, taip bandydamos išpirkti savo nuodėmes. Deja situacija nebuvo jau tokia tobula, kaip galėjo pasirodyti iš šono – į Magdalenos skalbyklas patekusios moterys ir merginos neretai gyvendavo itin asketiškomis sąlygomis, būdavo verčiamos tylėti, patirdavo psichologinį ir net fizinį smurtą. Baisiausia tai, kad šios įstaigos veikti nustojo tik 1996-aisiais (!!!), jose laikytų moterų skaičius siekia trisdešimt tūkstančių, o mirusių vaikų skaičius viršija devynis tūkstančius. Airijos valdžia už Magdalenos skalbyklas atsiprašė tik 2013-aisiais.
Puiki, tačiau (mano nuomone) gerokai per trumpa knyga apie tarnaitės vaiką visą gyvenimą dirbusį tam, kad kitiems nieko netrūktų, bandantį įrodyti savo vietą po saulę. Prikaustanti nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir tikrai priversianti jus plačiau pasidomėti Airijos istorija.
Claire Keegan „Tokie smulkūs dalykai“. Vilnius: Baltos lankos, 2021, vert. Violeta Tauragienė.
Apžvalgą parengė kultūrinės veiklos vadybininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
