Pamačiusi Andriaus Jakučiūno knygą #utopijos, suspirgau iš smalsumo, kadangi dar prieš porą metų mane, lyg vaiką, pirmąsyk pamačiusį cirką, sužavėjo šio autoriaus idėja apie Šarlotę – neparašytą knygą, tapusią literatūros faktu[1]. Tuomet svarsčiau, kodėl tokie dalykai taip retai ateina kam į galvą. Tai va, #utopijose tų dalykų apstu.
Nors štai, vieni mano draugai stebėjosi – kam jis, toks talentingas autorius, eikvoja save ir savo laiką, juk rašymo kalba tokia stilinga ir vaizdi, turėtų būti romane. Taip, taip, romanus jis irgi rašo. Tik manau, kad talentas kurti kitokius tekstus yra papildomas bonusas.
Apstu – tai trisdešimt įvairių utopiškų idėjų, gimusių iš lietuvių visuomenės neišsprendžiamų (daugiausia) kultūrinių problemų. O štai čia siūlomi sprendimai, kuriais iš pradžių gal net visai ir patikėtum. Tačiau nespėji, nes viskas labai greitai išsivysto iki absurdo.
Na, pavyzdžiui, šalies įvaizdį ir žinomumą skatinti nemokamu pigiu spirituotu vynu-rašalu, potencialiu nacionaliniu lietuvių gėrimu. Arba meilę skaitymui auginti katėmis. Arba amžiną konkurenciją tarp Vilniaus ir Kauno išlyginti sukeičiant šių miestų pavadinimus. Arba priimti įstatymą, leidžiantį kaltę nustatyti iš akies.
Štai taip skaitai ir klykauji iš juoko, nors supranti, jog visiškai tai nejuokinga. Poveikis, kaip ir literatūrinio anekdoto – ne patvirtina juokingą stereotipą, dėl ko įprastai ir kyla juokas, o priešingai – laužo tą stereotipą ir verčia keisti matymo / mąstymo kampą. Nes kaskart, kai absurdiškiau jau nebeįmanoma, belieka tekstuke pasirodyti arba kaip tik nepasirodyti ufonautams. Tuomet aiškiausiai supranti, kodėl tokie sprendimai lieka anapus.
Apžvalgą parengė bibliotekininkė Agnė Cesiulė
[1] Žr. tekstą https://drive.google.com/file/d/0ByTa7FYWw1ZBeW51ZTJfcXE1UU0/view
