Bibliotekos šimtmečio proga pristatome dar vieną žmogų tarp knygų – Kultūros vadybos skyriaus vedėją Moniką Balsevičienę. Monika skaitytojų neaptarnauja, tačiau ją dažnai galite sutikti renginiuose pačioje bibliotekoje ir už jos ribų.
„Bibliotekoje dirbu jau šiek tiek daugiau kaip aštuonerius metus ir atsidūriau joje visiškai įprastu būdu – radau man tikusį ir tuo metu labai patikusį darbo skelbimą. Tiesa, jau tik pradėjusi dirbti sužinojau, kad mano mama vienu metu buvo bibliotekininkė viename iš Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių ir net motinystės atostogų iš ten išėjo, tad gal šiek tiek ir lemties yra tame, kad būtent čia atsiradau.
Per tuos aštuonerius metus kelis kartus keitėsi mano pareigos, augo atsakomybių, atliekamų darbų ir vystomų projektų skaičius, labai daug išmokau, susipažinau su daugybe nuostabių žmonių (kai kuriuos iš jų jau galiu vadinti draugais), patyriau gerų emocijų, o kartais ir karčių pamokų. Tačiau labai tikiuosi, kad bibliotekai daviau bent mažą dalelę to, ką davė man ji.
Man biblioteka – tai vieta, kur gimsta idėjos ir pildosi svajonės, kur gali būti naudingas bendruomenei ir daryti nuostabius dalykus. Tai atvira, jauki, įkvepianti erdvė su daugybe puikių žmonių. Ir, žinoma, knygų, nepamirškime jų. Tas knygų kvapas ir lentynų labirintai yra atskiras pasakiškas pasaulis, kuriame labai gera pasiklysti.
Laisvalaikiu mėgstu vaikščioti, ar tai būtų žygiai gamtoje, ar ilgi pasivaikščiojimai po miestą – dažnai renkuosi užlipti į Žaliakalnį, nes dievinu Kauno tarpukario modernizmo architektūrą. Net šeimos šventes ar įvairias progas dažnai minime iškeliaudami į trumpesnį ar ilgesnį žygį. Gyvenu labai gražioje vietoje, Raudondvaryje, kur ir miškas, ir upė, ir dvaras ranka pasiekiama, tad tik vaikščiok ir vaikščiok – tai ir stengiuosi daryti. Žinoma, turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad mėgstu skaityti (ir norėčiau tam laiko skirti kuo daugiau). Laisvalaikiu renkuosi grožinę literatūrą, romanus, o kai labai reikia atsipalaiduoti, tam pasitarnauja detektyvinės istorijos ir trileriai.
Šimtmečio proga ir sau, ir kolegoms linkiu didžiuoti savo darbu ir tuo, ką darome, nes padarome išties labai daug. Užsisukus kasdieniuose darbuose (ypač tarp įvairių popierių ir dokumentų) lengva pamesti tą prasmę ir akimirkos džiaugsmą, tačiau linkiu, kad jo įžvelgti pavyktų kuo daugiau. Na, o visiems kitiems – ateikit, skaitykit, atraskit biblioteką ir tai, ką ji gali pasiūlyti.“
Visas „Žmonės tarp knygų“ istorijas galite rasti čia.
