Staiga lyg ir iš niekur išdygo domėjimasis politika. O ne! Ne staiga. Per TV žiūrėdavau pramogines laidas, serialus. Kartą užčiuopiau, kad šalies įvykiai intriguojantys. Ypač Seimo veikla. Tiki ir girdi, kad blogas Seimas, blogas Seimas. Ir kas juos išrinko į Seimą? Iš kokio mėnulio juos mums kas nutėškė? Galvoju, o ką daryti? Gal ta vieta prakeikta? Kas ten įžengia – amen. Nebėra žmogaus. Vertybės išgaruoja, kaip balutės po trumpo ir šilto vasaros lietaus. Lieka tik ydos.
Ilgai mąsčiau. Nušvito! Mes gi patys kalti! Seimūnus renkam iš mūsų lietuvių, ne ateivių, bendruomenių. Renkam bendrapiliečius. Šalia esančius. Klausiu, kas iš mūsų skaitęs, dar geriau būtų, pastudijavęs partijų programas? Pagal kokius kriterijus renkam? Už ūgį, plotį, grožį, figūrą, šeiminę padėtį ar pažadus? Pusė Seimo išrinkta vienmandatėse apygardose. Renkam asmenybes. O ir partijos turi peržengti 5 % barjerą. Per mažai domimės, ką renkam. Per mažai.
Jeigu Seimas prakeita vieta, reikia kviesti egzorcistą. Tai įdomu būtų žiūrėti. Sėdi ne viena juoda ir raguota būtybė. O tada žiūrim ir savo akimis netikime – sėdi visi balti, sparnuoti, su aureolėmis. Valio! Gerovės valstybė čia pat!
Bet kol ji ateis, džiaugiuosi galėdama stebėti, kaip sode noksta obuoliai, kyla į dangų mažas vyturėlis ir amžinybei vėl gyvenimą gieda.
Jadvyga Kasperavičienė
