Žmonės patiria daug nelaimių ir sako, kad Dievas padėjo išlikti gyviems. Kai nelaimės baigiasi, pamirštama padėkoti Dievui už globą ir rūpestį. Nepaaiškinami dalykai kartais dedasi pasaulyje. Netiki tas, kuris nėra pajutęs ar patyręs Jo paramos. Dažnai girdim sakant, kad tik per plauką išvengėm nelaimės. Paprastai nesusimąstome, o gal tai Dievo ranka mus apsaugojo ir neleido pražūti.
Karo lakūnas tarnavo toli nuo savo namų ir šeimos. Žmonai telefonu pranešė, kokią dieną ir kokią valandą ir į kokį miesto oro uostą atskris. Po to, deja, turės persėsti į kitą lėktuvą ir vėl išskristi ilgam. Jis buvo labai pasiilgęs savo žmonos ir penkiametės dukrytės. Vyras kvietė jas abi atvykti į trumpalaikį pasimatymą. Žmona į kelionę susiruošė vykti savo automobiliu. Vykdama į pasimatymą, ji išvažiavo gerokai anksčiau, tikėdamasi užsukti aplankyti savo seserį kitame mieste.
Buvo geras oras, ir moteris su dukryte nutarė važiuoti ne autostrada, bet pasukti trumpesniu keliu, kurį supa gražios lankos. Ji buvo įsitikinusi, kad kelionė gerokai sutrumpės. Buvo malonu važiuoti. Aplink nė gyvos dvasios. Moteris ėmė nerimauti, nes mergaitei pasidarė bloga, ėmė pykinti, kūnelis degte degė. Mergytė glostė pilvelį ir verkė, kad jai labai skauda. Mama ją ramino, guodė, prašė pakentėti, nes tuoj nuvyksiančios pas tetą ir pasirodysiančios gydytojui. Bet staiga užgeso variklis, mašina sustojo. Moterį apėmė panika. Pati mašinos gedimo neišmano, o pagalbos nėra kieno paprašyti. Nevilties apimta glaudė dukrytę prie savęs ir meldė Dievo pagalbos.
Joms besėdint automobilyje, į langelį pabeldė senyva moteris. Ji maloniai pasiteiravo, kas nutiko ir kodėl jos čia sustojo, nevažiuoja. Moteris atkreipė dėmesį į sergančią mergaitę, paglostė, atidžiai pažiūrėjo ir pasakė, kad mažylei apendicito priepuolis, kad skubiai reikia vežti operuoti. Po moters prisilietimo mergaitė aprimo, pagaliau visai nurimo, skausmas sumažėjo, kūnas nebedegė. Mama apsiašarojusi pasakė, kad negalinti važiuoti, nes mašina sugedo. Nepažįstamoji pakvietė iš mašinos, kurios anksčiau moteris nepastebėjo, vyrą, kad šis pažiūrėtų, kas atsitiko. Nepažįstamasis apžiūrėjo ir pasakė, kad jokio gedimo nėra, kad drąsiai gali važiuoti toliau. Mama dar nenudžiūvusiomis nuo ašarų akimis meiliai žiūrėjo į dukrytę, nes ji jau nesiskundė, o mašiną vėl galėjo užvesti. Ji išlipo iš mašinos, norėdama padėkoti žmonėms už pagalbą, bet nei mašinos, nei nepažįstamųjų niekur nesimatė: kaip atsirado iš nežinia kur, taip ir dingo nežinia kur.
Moteris su dukrele laimingai pasiekė sesers namus. Mažylė buvo pačiu laiku išoperuota. Viešnagė pas seserį buvo maloni ir sėkminga.
Atvykusi į oro uostą susitikti su savo vyru, žmona pamatė dviejų žmonių portretus, kabančius ant sienos. Ji be galo nustebo, nes iš jų žvelgė žmonės, atskubėję ištiesti jai pagalbos ranką. Žmona papasakojo vyrui, kas buvo nutikę, o šis tik nusišypsojo ir pasakė: “Brangioji, šie žmonės gyveno prieš šimtą metų“.
Moteris neteko žado.
Irena Barkauskienė
