Kviečiame aplankyti poeto Pauliaus Norvilos paveikslų parodą „Mokėjimas nemokėti“. Ciklą sudaro keturi paveikslai, eksponuojami skirtinguose Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skyriuose / padaliniuose:
- „Sigitas Geda“ – Z. Kuzmickio padalinyje, Raseinių g. 26
- „Darius Žvirblis“ – Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, A. Mapu g. 18
- „Vaikų rašytojas“ – Vaikų literatūros skyriuje, V. Krėvės per. 97A
- „Paukščiai“ – Šilainių padalinyje, Baltų per. 81
Paveikslai kaip poezija – neturi poreikio įtikti. Jų kalba neverčiama, tačiau niekas nedraudžia to daryti. Tokiu būdu iš skirtingų interpretacijų gimsta skirtingi pasauliai, kurie anksčiau ar vėliau neišvengiamai stoja į kovą vienas prieš kitą.
Mokėjimas nemokėti – tai noras parodyti ir įrodyti, kad tie pasauliai, o tuo pačiu ir juos aprėpianti visuma, nėra baigtiniai. Ribos, kad ir kokios jos būtų, visada persidengia, sukurdamos pilkąją zoną – ji ir išgelbsti nuo pasirinkimo būtinybės, o tai – svarbu tarsi oras. Tačiau pasikliauti vien juo irgi nebūtų teisinga, nes kiekvienas toks pasirinkimas sukuria lygiai tiek pat, kiek sunaikina.
Paroda veikis iki sausio 31 d.
„Sigitas Geda“ – mūsų baimės mus stengiasi praryti kiekvieną dieną. Tik ir laukia menkiausios progos, paslydimo, neteisingai ištarto žodžio. Jos žaidžia su mūsų budrumu, mėgina susidraugauti, įteigti, kad mokydamiesi iš jų galime užaugti dar didesni. Tačiau visa tai tėra akių dūmimas, o kai jam pasiduodame ir prarandame dėmesį, kiekviena sekundė tampa aukso vertės. Nes prisileidus baimes per arti, pradedame nebeatpažinti jų, nebeidentifikuoti kaip baimių. O tuomet šventas naivumas sako, kad, jeigu jau taip, tai gal tų baimių ir nebėra. Na, o tada bet kuris smūgis lengvai gali būti paskutinis.
„Darius Žvirblis“ – kiekvienas naujas sluoksnis slepia kažką seno. Tarsi tapetai metai iš metų klijuojami vieni ant kitų. Kol surasi betoną – pražilsi, nutrupės nagų lakas, nuskeldės nagai. Kiekvienas senas sluoksnis – rojus. Tačiau, jeigu tas rojus ne kažkieno kito, o tavo, tai nori nenori pradės drebėti rankos jį atnašaujant. Būtent tada ir suprasi, kad kiekvienas senos dainos pakartojimas tėra tiražuojama praeitis ir jeigu šios bijai, visada nusivilsi, bet jei augini ją it odą, tuomet ji visą laiką bus tavo.
„Vaikų rašytojas“ – amžinas ginčas dėl to, kas teisus – tas, kuris parašo, ar tas, kurį. O kol sveri šiuos klausimus, gyvenimas vyniojasi it siūlų kamuolys. Šokinėja, pulsuoja, baiminasi, kad bet kurią akimirką kelyje gali pasitaikyti žirklės ir jų ašmenys vienu mostu nuspręs tavo likimą. Tačiau ašmenys be juos vadeliojančių rankų yra niekas. Būtent tos rankos kuria gyvenimą ir tau telieka viltis, kad jos ne kažkieno kito, o tavo. Nes būtent jos ir yra išsigelbėjimas; išėjimas iš kambario; akimirka, kai siūlų kamuolys pats išsiraizgo prieš lengvai primerktas akis. O tada jau nebe taip svarbu, ar teisus tas, kuris parašo, ar tas, kurį. Nes tu žinai – jie abu vienodai netikri ir todėl – vienodai neteisūs.
„Paukščiai“ – mūsų erdvė užteršta, nuolaužomis ir skeveldromis. Žvilgsnių, žodžių, veiksmų. Visa tai plūduriuoja ore it dėmės, laukiančios suplanuoto sprogimo. Kai kurios taip ir išblunka nesulaukusios, bet kai kurios sulaukia, išsitaško į visas puses, susminga į minkštuosius audinius. Kiekviena nauja banga mus turėtų užgrūdinti it vanduo plieną, tačiau storėjanti oda visada reiškia aštrėjančius ašmenis – viena negali be kito. Lygiai kaip veiksmas negali be atoveiksmio. Net jeigu jis sugeriamas į save. Ir ypatingai – jeigu jis sugeriamas į save. Nes vieną dieną to „savęs“ nebepakanka, indas užsipildo ir vanduo išsilieja per kraštus. Arba dar blogiau – sužydi. Visi smulkūs įbrėžimai, nuostoliai, kryčiai. Visi laikrodžiai, atsiliekantys arba skubantys keliomis sekundėmis. Tikslumas reikalauja aukų. Aukos – drabužių. Drabužiai – sparnų. Vieną dieną jie visi pakils į dangų, kur tarpsta kitas gyvenimas. Tarsi pažadas, kurio negalime ištesėti kol nieko nedarome, kol buriame iš kavos tirščių ir vengiame pakelti galvą. O juk trūksta visai nedaug – tik pradėti kvėpuoti, atmerkti save, patikėti.
