„Metų knygos rinkimų 2016“ recenzijų konkurso nugalėtojos Ernestos Dambrauskaitės recenzija.
Į rankas paimti Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinį „Skersvėjų namai“ labiausiai paskatino nostalgiškas viršelis, kuriame išgirdau senelių namo palėpės bei joje ūžaujančio rudeninio vėjo garsus, o taip pat užuodžiau išsivadėjusį, vos juntamą džiovintų čiobrelių bei ramunėlių kvapą. Knygos viršelis žadėjo nepaprastą kelionę po visuotinės atminties klodus. Jame atsispindi ne tik debesuoto pajūrio romantika, bet ir jaukus aptrupėjusių indų skimbčiojimas šeimos fone. Ir iš tiesų, knygos viršelis savo smulkmeniškumu ganėtinai glaudžiai siejasi su novelių tekstais. Kalbant apie autorės braižą, galima atkreipti dėmesį į tai, jog spaudoje ne kartą buvo minėta, kad D. Kalinauskaitei yra būdinga atskleisti egzistencinius paprastų buitiškų situacijų ypatumus. Kaip tik su negailestingu ir širdį rėžiančiu realybės pojūčiu tenka susidurti visose devyniose knygoje esančiose novelėse. Jos pasakoja ne tik apie neišsipildžiusias svajones ar nuo šeimos atitolusius vaikus, bet ir apie kultūrinius skirtumus, gebėjimą pasimėgauti laikina nepriklausomybe, atotrūkį nuo kasdienybės pančių.
Novelėse į akis labiausiai krenta nuolat atsikartojanti ir skirtingomis formomis narpliojama šeimos tema. Greičiausiai autorei tai yra gana svarbi, o gal netgi svarbiausia, ašinė tema, kuri pati prašosi į svečius. Tiesa, jei tekstuose ir iškeliamos šeimą aukštinančios vertybės, tai jos yra giliai paslėptos, kadangi pirmiausia skaitytoją pasitiks tipinės lietuviškos šeimos vaizdas – nuo kasdienybės ir savo darbų išvargę vyras ir žmona, bei pora ne visai tėvų lūkesčius atitinkančių vaikų. Per nepatenkintų, nelaimingų, suirzusių ir tik vienumoje norinčių pabūti, bet iš tiesų meilės išsiilgusių veikėjų paveikslą atsiskleidžia autorės unikalus gebėjimas tiksliai atvaizduoti vidines šeimos sroves. Ji tarsi parodo, jog šeimos nariai yra stipriai suvaržyti giminystės saitų ir niekaip negali iš to išsivaduoti, nepaisant pastangų būti nemaloniais, rėksmingais, nepatikimais. Autorė praveria šeimos duris ir parodo, jog bene svarbiausia šį vienetą jungianti gija – tai baimė būti vieniems, noras išlaikyti bent minimalų saugumą. Ypatingai šie troškimai atsiskleidžia novelėse „Nekalčiausia archeologija“ bei „Pakeleivė“. Pastarojoje net aiškiai atskleista sutuoktinių ryšį palaikanti kasdienybė: „Vyras ir moteris ryte pykosi, iš pradžių dėl nieko, paskui dėl visko, galiausiai jis taip trenkė durimis, nebe pirmą kartą, kad virš staktos atšoko tinkas <...>“. Akivaizdu, kad į šeimos ginčus čia įtraukiami ne tik artimieji, bet ir namų sienos, daiktai. Tiesą sakant, jei autorė norėjo parodyti šeimos organiką, tai jai puikiausiai pavyko.
Dar vienas gana įdomiai knygoje pasireiškiantis motyvas yra laiko tįsumas, jei pastarąjį galima taip įvardinti. Novelėse pasakojamose istorijose laikas yra tarsi suspaustas. Pavyzdžiui, novelėje „Skersvėjų žmogus“ yra papasakojama net kelių kartų šeimos istorija ir, kas keisčiausia, ji neatrodo pateikta pernelyg šiukščiai. Priešingai, trumpai papasakotoje kelių šeimų istorijoje laikas tarsi vėl išsiplečia ir per jį galima pamatyti vienas kitą keičiančius laikotarpius, šalies santvarkų, žmonių santykių pokyčius. Autorė, pasitelkdama laiką kaip vieną iš pasakojimų naratyvų, sugeba atskleisti esminius herojų gyvenimo lūžius, pokyčius ir galų gale įprastinę tėkmę. Novelėje „Ana Karenina“ atsiskleidžia D. Kalinauskaitės sugebėjimas vienu sakiniu pasakyti tiek daug – „Taigi, jiems per gyvenimą vis kas nors nubyrėdavo iš tų mažučių vaidmenų...“ (156 p.). Per pastarąjį sakinį atsiskleidžia ne tik intarpas apie veiklą, kuria šeima užsiimdavo, bet tuo pačiu parodoma, jog ši šeima apskritai visą gyvenimą neblogai gyveno. Taigi, tai ir yra viena iš autorės stiprybių – keliuose sakiniuose taupiai sutalpinti didžiulius ir ilgus herojų gyvenimus. Tokia savybė į plačius kultūrinius bei literatūrinius kontekstus linkusiai autorei padeda „sutaupyti vietos“, o tuo pačiu neišvarginti skaitytojo.
Knygoje protarpiais skaitymo malonumą padidina netikėtai sukuriama mistinė, paslaptinga nuotaika. Ji atsiranda tarsi iš niekur. Rodos, užtenka vieno kito paslaptingesnio herojaus žvilgsnio, keistomis drapanomis apsirengusios pakeleivės (novelė „Pakeleivė“) ar nuolat skersvėjų bei šalčio kankinamo namo (novelė „Skersvėjų žmogus“) ir staiga pačiai pasidaro baugiai žvarbu nepaisant to, jog kambario termometras rodo stabilią 22 laipsnių šilumą pagal Celsijų. Iš tiesų D. Kalinauskaitės kuriama mistika yra itin artima kitai garsiai švedų detektyvų rašytojai Viveca Sten. Pastarosios autorės knygų serijoje „Sandhamno žmogžudystės“ irgi pilna to atšiauraus ramybės jausmo bei jūrinio klimato, kuris, kaip jau buvo minėta, aiškiai atsispindi ir knygos viršelyje. Atsižvelgiant į pačią knygos visumą galima teigti, jog vis dėlto stiprioji autorės pusė yra ne jos platus žodynas ir erudicija, tačiau virtuoziškai sukuriamos gilios, šiek tiek depresyvios, nostalgiškos nuotaikos, kurios užburia ir priverčia laikinai suaugti su tekstu. Jei galvoje nuolat siaučia chaosas ir jis toks iki skausmo įgrisęs, jog atrodo, kad niekuomet nepavyks jo susitvarkyti, jei atrodo, kad dienos vis dar nepakankamai šviesios ir apniukusios, tuomet tikrai verta perskaityti bent vieną novelę iš D. Kalinauskaitės knygos „Skersvėjų namai“. Čia ne tik reikės susidurti su tyru mistiniu liūdesiu bei nežinomybe, čia ištiks ir nuostabus suvokimas, jog žmonės savo gyvenimą ištveria tiesiog jį gyvendami.
Ernesta Dambrauskaitė
Danutė Kalinauskaitė, „Skersvėjų namai“, Vilnius: Tyto alba, 2015.
