Šimtmečiui skirtoje rubrikoje „Žmonės tarp knygų“ kviečiame artimiau susipažinti su Vaikų literatūros skyriaus vyresn. bibliotekininke Šarūne Baltrušaitiene.
„Biblioteka – tai daugybės istorijų namai. Istorijų, kurios gali įkvėpti, pradžiuginti, nuraminti, sujaudinti, netgi prikelti gyvenimui... Taip pat tai užuovėja žmonių, kurie patys yra istorijos, tik kartais jiems reikia įkvėpimo, džiaugsmo, ramybės, jaudulio, gyvenimo prasmės... Labiausiai džiaugiuosi, kai pavyksta surasti žmogui TĄ knygą, o knygai – TĄ žmogų. Ne visada įvyksta tokia chemija, bet kai tai nutinka, galima pajusti kažką tikrai ypatingo, nes juk knygos turi galią pakeisti gyvenimus. O biblioteka yra būtent ta vieta, kur tokie stebuklai įvyksta dažniausiai.
Čia dirbu tik ketvirtus metus, todėl vis dar atsiranda dalykų, kurių nežinojau apie mūsų biblioteką, tačiau tuo pačiu tai reiškia, jog turiu daugybę galimybių vis ką nors naujo atrasti ir tokiu būdu tobulėti.
Kartais net pati negaliu patikėti, kaip man, studijuojant lietuvių filologiją, niekada net nekilo mintis apie bibliotekininkės specialybę. Vėlesnėse studijose mano kelias pakrypo dar kita linkme, tad kurį laiką klajojau kitais profesiniais keliais, kol galiausiai beveik netyčia suvokiau, jog mano tikrasis kelias – biblioteka. Šiuo metu tikrai negalėčiau sugalvoti jokios kitos savo veiklos srities, kurioje galėčiau tiek atsiskleisti, duoti, gauti bei tiesiog džiaugtis tuo, ką darau.
Mėgstu bendrauti, skaityti, žiūrėti filmus ar lankytis spektakliuose, leisti laiką gamtoje, taip pat justi kultūros pulsą. Su draugais esame susibūrę į knygų klubą, kuriame ne tik skaitome pagal savus kriterijus atsirinktas knygas, bet būtinai susiorganizuojame ir kultūrinę knygos aptarimo dalį. Pavyzdžiui, skaitydami Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“ keliavome su gide po žiemišką vakarėjančią Jonavą mažojo Hiršės gimtaisiais keliais, skaitydami Česlovo Milošo „Isos slėnį“ braidėme po tikrąsias Isos slėnio pievas Šeteniuose, o skaitydami Haruki Murakami apsilankėme Sugiharos namuose-muziejuje.
Dažniausiai skaitau grožinę literatūrą ar, kartais, populiariąją psichologiją. Turiu puikų receptą, kaip nesunkiai ryte atsikelti iš lovos. Jau vien žinojimas, kad tavęs laukia garuojantis kavos puodelis ir bent keli įdomios knygos puslapiai daro stebuklus – negaliu pradėti ryto be knygos, net jei tai reiškia, kad teks atsikelti truputį anksčiau. Žinoma, laiko turiu ne tiek daug, kiek norėčiau, tad knygas tenka atsirinkti itin kruopščiai.
Esu tikra naujovių ir inovacijų mėgėja, visada noriu išbandyti naująsias technologijas ir priimti su tuo susijusius iššūkius. Bet labai svarbu, kad susižavėję naujovėmis nepamestume iš akių svarbiausių dalykų. Todėl bibliotekos 100-mečio proga sau ir bibliotekos skaitytojams linkiu, kad kasdien tobulėjantis dirbtinis intelektas vis tik neužslopintų mūsų vaizduotės ir noro galvoti bei kurti patiems, google‘as nepaklaidintų melagienų sraute ir neužmigdytų mūsų kritinio mąstymo, o knygomatai, kad ir kokie naudingi daugeliu atvejų, vis tik nepakeistų gyvo bibliotekininko ir skaitytojo bendravimo.
Buvau ne itin drąsus vaikas, todėl kaskart, kai reikėdavo įsidrąsinti, pasikliaudavau Pepės Ilgakojinės gyvenimo išmintimi: „Aš šito niekada nebandžiau, todėl man tikrai pavyks!“ Šis vaikiškas optimizmas prireikus man padeda net ir suaugus – dalinasi Šarūnė.
Visas „Žmonės tarp knygų“ istorijas galite rasti čia.




