Į rankas aš pasiėmiau seną puodelį.
Kažko liūdnas jisai, nors grakštus ir spalvingas,
Nors nupieštos ant jo tik tos paprastos pienės,
Nors ir spalvos čia, rodosi, keičiasi, žydi:
Žalia – tai žolė,
tai vaikystė,
jaunystė,
Geltona – žydėjimas,
metas brandos,
Balta – tai pražilę plaukai,
gal net mūsų saulėlydis,
Gal tai pienės pūkelis?
Viskas vėl nuo pradžios?
Į rankas aš vėl paėmiau seną puodelį,
Ant kurio pieštos pienės, jų baltas pūkelis.
Ir kodėl, aš galvoju, jis mielas toksai?
Gal todėl, kad tos pienės žydės amžinai.
Klaudija Šamanina



