„Metų knygos rinkimų 2016“ knygos recenzijų konkurso Mažojo kritiko plunksnos laureato Martyno Kliučininko recenzija (16 m., Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos IIa gimnazijos klasė, lietuvių kalbos mokytoja Lina Dekerienė).
Autoriaus Gendručio Morkūno dviejų apsakymų knyga „Traškančios žvaigždės“ pradedama rašytojo kalba, kurią autorius pasakė 2007 m. gavęs Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją – „Skaitantys vaikai išgelbės Grenlandijos ledynus“.
Įžanginė kalba, kaip ir kiti du apsakymai – tai odė knygoms. Knyga – amžina vertybė, o skaitantis žmogus daugiau jaučia, turi didesnę vaizduotę, kitokį mąstymą ir matymą, originalesnis, daugiau pastebi aplinkoje, giliau pažįsta save. Kalbą autorius baigia prašymu ir kreipiniu į vaikus: „Vaikai, mergaitės ir berniukai, berniukai ir mergaitės, būkite žmonės. Skaitykite.“ Gimsta asociacija su pirmąja lietuviška knyga, kai prieš 473 metus ji prabilo į Lietuvos žmogų: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“ Praėjo beveik pusė tūkstančio metų – prašančiųjų skaityti padvigubėjo.
TRAŠKANČIOS ŽVAIGŽDĖS
Ši istorija apie berniuką, nenorintį girdėti karo triukšmo ir mielai jį išmainantį į žvaigždžių traškesį. Tai pasakojimas apie mažo vaiko svajonę. Suaugusiuosius kamuoja nuobodulys, jie svajoti kartais net tingi. Jeigu berniukas ir nesigydo, neguli ligoninėje, visą laiką laikosi ,,prijungtas“ tik prie žvaigždžių. Išgirsti traškėjimą – jo vienintelis troškimas ir viltis. O be vilties ir tikėjimo tiesiog neįmanoma įveikti didelių sunkumų ir keisti pasaulį. Kaip įveikti sunkumus netikint savimi? Patikėti savimi padeda galbūt vienintelė žvaigždė, traškanti kaip verčiamas knygos lapas ir nukelianti kiekvieną į žvaigždžių begalybę, kur traškesys įgauna trauką ir pasidaro labai stiprus. Knygos verčia mus patikėti stebuklu, pažiūrėti į dangų, atitrūkti kartais nuo labai skaudžios kasdienybės. Ne veltui Gendrutis Morkūnas savo kalboje taria: „Įsivaizduokime dieną, kai pasaulyje nebeliks nė vieno skaitančio žmogaus. Tą dieną nustosime tikėti, kad mes stiprūs, gražūs ir kilnūs. Baisu, ar ne?“ Kiekvienas istorijos žodis vis stipriau įtraukia į žvaigždžių traškesį ir atlieka pačio autoriaus suformuluotą misiją – TIKĖTI (gyvenime turėti viltį), o iliustracijos pagilina tekstą ir priverčia perskaityti ir pajusti kūrinį visai kitu rakursu.
Ypatingai žavu, kad rašytojas savo istorijos berniukui leidžia sustabdyti įsigaliojusią valstybės sistemą ir parodo, priešingai nei mūsų visuomenėje priimta, kad pasaulį galima keisti nepriklausomai nuo amžiaus. Ar gali mažo berniuko svajonės pakeisti pasaulį? O kodėl gi ne? Rašytojas, aš taip manau, perkeltine prasme sieka atkreipti suaugusiųjų dėmesį į pačių mažiausiųjų gyvenimą, jų troškimus. Be to, pasakojimas moko, kad dėl savo svajonių reikia vis dėlto kažką paaukoti.
Beje, traškančias žvaigždes gali išgirsti tik tie, kurie daugiau jaučia, atidūs detalėms, kažkuo tiki, kurie nepasidavė nuo pavasario iki rudens besikartojančiai rutinai. Ir tie KURIE – žmonės, kurie skaito. Dabarties vertybė – knyga – komercijos griūtyje lygiai tokia pat svarbi kaip jutimai, akimirkos su savimi, kurios paslėptos po užgulusiomis ausimis ,,dalykų darymu“ ne ,,iš idėjos“, „pletkais“, tuščiavidurių stabų garbinimu, tikėjimu kitų paviršutiniškomis, bet ne savosiomis vertybėmis.
GYDOMŲJŲ ŽUVŲ BLIZGĖ
Šios istorijos veiksmas vyksta ligoninėje. Pasakojama apie berniuką, kuris itin slaugomas ir prižiūrimas mamos bei tetos. Pagrindinis veikėjas susipažįsta su nedrąsiu bendraamžiu: „Liesu, išbalusiu, permatomu. Ir keistu.“ Susipažinusių ligoniukų pokalbiuose atsiveria ne tik ligoninės kasdienybė. Dienos ligoninėje tampa vis įdomesnės. Galiausiai po konfrontacijos su mama pastaroji jo taip stipriai neriboja, ir jam prieš akis atsiveria platesnis pasaulis (kaip ir skaitant knygas) – ligoninės maistas, mergaičių palata. Berniukų pokalbiuose atsiranda vietos ir pasakojimui apie gydomųjų žuvų blizgę. Tai stebuklas, nes blizgė gelbsti žmonių gyvybes. Kadangi Gendrutis Morkūnas buvo mokslininkas, fizikas, berniukų pokalbiuose apsigyvena atomai. Šitie – kitokie – vaikai pastebi dar daugiau: kaip gyvena suaugę, kaip jie kartais keistai elgiasi, atrodo... Ar jie du, kitoniški ir sergantys, rūpi tiems keistuoliams žmonėms?
Pasakojimo pradžioje berniukas nuotykius susikuria pats (specialiai susisargdina), o vėliau, sekdamas draugu, kuris turi blizgę (tuo metu jam tai buvo vertybė), pradeda ieškoti savųjų, labiau stebėti aplinką. Įdomu, kad pagrindinio veikėjo draugą, besislepiantį po paklode palatos lovoje, bei sergantį berniuką iš apsakymo ,,Traškančios žvaigždės“ sieja ta pati viltis. Tik vieno ji „prijungta“ prie blizgės, o kito – prie žvaigždžių. Rašytojas Gendrutis Morkūnas moko nuo mažens atrasti savas vertybes, jas pažinti, saugoti, jų nepamiršti ir pasidalinti jomis su kitais. Vienam tai bus gydomųjų žuvų blizgė, kitam – traškančios žvaigždės.
Žmonės klausia – kas išgelbės pasaulį? Kūrėjo atsakymas – KNYGOS. Mano atsakymas – KNYGOS. Jos paverčia žmones žingeidžiais ir formuoja prioritetus. Galų gale, skaitant Gendručio Morkūno visiškai, sakyčiau, ne vaikišką knygą ,,Traškančios žvaigždės“, norisi paklausti – kurie žmonės švyti? Juk tie, kurie sugeba atrasti ir išsaugoti savo tikrąsias vertybes. Patikrintas laiko ir gyvenimo. Na, bent aš švyčiu skaitydamas. Ne veltui berniukas pastebi, kad blizgė neblizga, nes „seniai kažkas su ja žuvį gaudė.“ Šia taiklia užuomina rašytojas pasako, kad švytėjimas išblėsta kaip ugnis, židinyje nekurstomas.
PABAIGA
Šiuo metu dėl sparčiai vykstančio klimato atšilimo nebegalime sustabdyti tirpstančių ledynų. Bet gerokai pristabdyti katastrofą – pajėgūs. O rašytojas Gedndrutis Morkūnas tai leidžia padaryti vidury nakties, kai Grenlandijos ledynai nustoja tirpę bent valandai, ir aš ramiai sėdėdamas tarp istorijų ant lovos mąstau apie traškančias žvaigždes... Žvaigždes, kurios dar nepakliuvo į pramoginio pasaulio girnas, žvaigždes, kurių ieškoma ir ilgimasi, apie labai gilius dviejų berniukų išgyvenimus, apie knygos stebuklą, kuris prisiliečia prie tavęs ir atidaro, atrakina tave... Man negėda, kad aš skaitau knygas. Visi tai žino. Bet ar jaučia, kad aš turiu slaptą svajonę ... Nubundu naktį – sėdi šalia manęs kažkas keistas ... su knyga ant kelių... Mūsų jau du ... jau daugiau. Ir tiesiog girdime, kad šią minutę nebetirpsta Grenlandijos ledynai. Prisimename žvaigždes. Gyvas ir jau numirusias, bet skleidžiančias šviesą, kuri mus pasiekia.
P. S. Negaliu pamiršti iliustracijos knygoje. Man atrodo, kad popieriniame laivelyje, kokį yra vaikystėje sulankstęs kiekvienas vaikas, sėdi rašytojas Gendrutis Morkūnas. Prisiminęs Biblijos skaitymus, aš įsivaizduoju, kad tai tarsi Nojaus arka, kurią savo kūryba sutvėrė rašytojas Gendrutis Morkūnas, kad išgelbėtų pasaulį nuo bedvasybės, tuštybės, nuo daug ką negailestingai griaunančios kasdienybės. Ta Nojaus arka – knyga ir vaikas, „prijungtas“ prie jos dvasiniu ryšiu. „Vaikai ... būkite žmonės. Skaitykite.“
Gendrutis Morkūnas. „Traškančios žvaigždės”. Vilnius: VšĮ Aštuntoji diena, 2015.
