Rugsėjo 2 – spalio 30 d. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Neries padalinyje, A. Stulginskio g. 61, veiks Sonatos Janauskienės fotografijų paroda „Dialogas su savimi“.
Sonata Janauskienė – fotografė, dainų autorė ir pedagogė, šiuo metu dirbanti švietimo įstaigoje direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Ji gimė Kaune, augo Kėdainiuose – mieste, kuriame prasidėjo jos kelionė į meną, kūrybą ir savirealizaciją. 19 metų gyvenusi Šiauliuose ji grįžo į Kauną ir būtent čia atveria žiūrovams duris į savo kūrybą. Menas Sonatą lydėjo nuo pat vaikystės: ji dainavo, rašė eiles, ieškojo saviraiškos formų. Fotografija taip pat buvo šalia – kaip tylus, bet nuolatinis klausimas: kaip gimsta vaizdas? Kas slypi už nuotraukos? Ką ji pasakoja? Vis dėlto tik motinystė ir asmeniniai išgyvenimai suteikė drąsos paimti fotoaparatą į rankas ne tik stebėti, bet ir sąmoningai kurti. Vienas netikėtas, bet labai svarbus žingsnis atvėrė duris į kūrybinį pasaulį, iš kurio autorė nebenori išeiti. Fotografija jai tapo ne tik menine raiška, bet ir savasties kalba. Būdu kalbėti apie tai, kas jautru, tikra ir vidumi išgyventa. Baigusi fotografijos studijas, Sonata dar labiau sustiprino santykį su vizualiniu pasakojimu. Pastaruosius trejus metus ji aktyviai kuria autorinę fotografiją, kurios centre – moters identitetas, vidinės transformacijos ir psichologinė savastis. Jos darbuose svarbi ne tik estetika, bet ir emocinis atpažinimas – dialogas tarp kūrėjos ir fotografuojamo žmogaus, tarp matomo ir nematomo jausmo.
Siurrealistinės estetikos psichologinių portretų ciklas „Dialogas su savimi“ – tai vizualus moters vidinių transformacijų tyrimas. Šiame projekte žmogaus portretas tampa ne tik atvaizdu, bet ir vidinio pasaulio projekcija – jautria erdve, kurioje atsiskleidžia emociniai išgyvenimai, tylūs virsmai ir autentiškas buvimas. Sonatos fotografijos neretai atlieka terapinę funkciją. Modeliai čia tampa ne objektais, o herojais – savo patirčių, trapumo ir istorijų pasakotojais. Kūrybinio proceso metu kuriama saugi erdvė, kurioje galima atsiverti, nusimesti socialines kaukes ir susitikti su savimi be vaidmenų. Fotografija tampa vizualiniu atsaku į žmogaus vidinį balsą. Projektas kelia klausimus apie tikrąją tapatybę: kas mes tampame, kai niekas nežiūri? Ką slepiame po socialiniais vaidmenimis? Koks turi būti fotografo ir fotografuojamojo santykis, kad prabiltų širdis ir siela? Serijoje nagrinėjami savasties sluoksniai – ta riba, kur žmogus nebevaidina, o iš tiesų susitinka su savimi. Tam pasitelkiami suliejimai, judesys, fragmentuotos formos, „blur“ efektai. Portretai primena nutrūkusius prisiminimus, sapnų nuotrupas ar emocinius blyksnius, paliekančius atvirą klausimą: o jeigu…? Autorės darbuose žmogus dažnai vaizduojamas ne vienas – jį lydi antriniai vaizdai: gamtos motyvai, architektūros fragmentai, šešėliai, manekenų figūros. Šie elementai tampa simbolinėmis visuomenės lūkesčių, socialinių vaidmenų ir iš anksto suformuotų įvaizdžių metaforomis. Projekto herojai fiksuojami ir savo kasdienėse, intymiose erdvėse. Miškas ar atvira gamtos erdvė čia įgauna metaforinę prasmę – tai vieta, kur emocijos gali egzistuoti be socialinių taisyklių, kur žmogus gali būti tikras. „Dialogas su savimi“ – tai ne tik vizualinė patirtis, bet ir kvietimas žiūrovui atpažinti save. Kiekvienas portretas tampa veidrodžiu, kuriame galima pamatyti ne tik kitą, bet ir savo paties vidinius sluoksnius.
