2016 m. gruodžio 15 d. maloniai kviečiame į susitikimus „Kodėl žurnalistai meluoja?“ su knygų „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ ir „Posūkyje – neišlėk“ autore, rašytoja Audrone Urbonaite Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniuose.
- Gruodžio 15 d. 14 val. Tirkiliškių padalinyje, Tirkilškių g. 51. Tel. 392143
- Gruodžio 15 d. 17.30 val. Palemono padalinyje, Marių g. 37. Tel. 373560
Apie knygą „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“
Ketvirtoji Audronės Urbonaitės knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ – retrospektyvus pripažintos romanų rašytojos žvilgsnis į savo daugiametę žurnalistinę veiklą. Požiūris į skirtingiems leidiniams rašytus tekstus ne tik atskleidžia įvairialypę tris dešimtmečius apimančią Lietuvos tikrovę, bet sutelkia dėmesį ir į pačią žiniasklaidą, kur ta tikrovė ne tiek atspindima, kiek sukuriama.
Sąjūdžio laikai, vėliau susiklosčiusi aukštuomenės ir provincijos gyvenimo atskirtis, svarbių Lietuvos kultūrai žmonių portretai, žiniasklaidoje pamažu įsigalėjusio bulvarinio požiūrio analitika – tai pagrindinės rašinių temos. O autorės komentarai padės skaitytojui suvokti knygos antraštėje „nuodėme“ įvardijamus sąlygiškumus, tarp kurių nuolatos privalo balansuoti pats sąžiningiausias reporteris, ateinantis ten, kur dažnai būna nelaukiamas.
Knygoje „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ publikuojami originalūs tekstai ir pagal straipsnius savaitraštyje „Atgimimas“, dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir jo žurnaluose „TV antena“, MM („Mes – moterys“), internetinėje svetainėje lrytas.lt, žurnale „Moteris“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“ bei „Šiaurės Atėnai“ parengta publicistika.
Apie knygą „Posūkyje – neišlėk“
Pirmoji žurnalistės Audronės Urbonaitės knyga – drąsus ironiškas, atvirumu sukrečiantis novelių romanas. Moters potyriai ir išgyvenimai čia ne plėtojami, o tiesiog fiksuojami – lakoniškai, be gailesčio ir nuolaidų sau.
A. Urbonaitė: „Tai knyga prislėgtoms moterims, kurioms chroniškai nepavyksta savęs išreikšti. Ir vyrams, kurie nepastebi, kad jų senstančios bobos liepsnoja. Ir man taip buvo, kol nesusirgau vėžiu ir išėmė gimdą. Nė už ką niekam neatiduočiau savo vėžio, nes jo dėka tapau laiminga: nustojau bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių“.
