Atrodo, kad jau praėjo amžinybė, nors mes taip neseniai išsiskyrėme. Nors žiema dar tik įpusėjo, o aš nekantraudama laukiu pavasario. Tai tu ant sparnų jį atneši į mano gimtinę. Pasiilgau tavo linksmo sklandymo padangėje ir džiaugsmingo: “Vyt-vyt-vyt!“. Žiemos šalčiai dar neaplankė mūsų, gal todėl tavo sulipdytame palangėje namelyje žvirbliai šiemet nežiemoja. Pamenu, kiek buvo triukšmo, kai tie neklaužados įsibrovėliai nenorėjo palikti tavo namelio. Jautėsi, girdi, šeimininkais. Kova buvo žiauri: plunksnos skraidė ir skraidė.
Man giliai įsiminė tavo rūpestėlis, kai lizdelyje ėmė čirškauti kregždžiukai, kai auginai savo vaikelius. Jie tokie mažučiai, gražučiai, plačiais geltonais snapeliais vis laukė, kada parneši kokią muselę ar vabaliuką. Džiaugiausi kartu su tavimi, kada paukšteliai pradės skraidyti. Gera buvo stebėti. Pati kelis kartus pagavau save, kad tuomet šypsausi ir šypsausi. Netrukus danguje nardė jau visas kregždžių choras. Tik visiems rūpestį ir nerimą kėlė baltas storulis katinas, kuris visada tupėdavo medyje ir labai jau atidžiai stebėdavo tavo lizdelį.
Miela Kregždute, liūdna be tavęs. Siunčiu iš Lietuvos tau nuoširdžiausius linkėjimus. Laiminga ir sveika grįžk į savo gimtuosius namus.
Išsiilgusi tavęs tavo kaimynė
Irena Barkauskienė
