Rusnė Stankevičiūtė
Vieną šiltą vasaros naktį pro namų stogus sklando vaiduoklis Lukošiukas. Plevena ore ir niekaip sau vietos neranda.
VAIDUOKLIS LUKOŠIUKAS. Na ir išpuolė man tokia sunki dalia – virtau vaiduokliu. Nei dabar kas mane pamatys, nei išgirs, o aš ir pats net negalėsiu ant žemės nusileisti. Tai ką man daryti? Ką man veikti?
Jis iš apmaudo atsidūsta ir atsisėda ant skardinio stogo. Jo permatoma oda lyg rūkas plevena vėjo pučiama, jis vos gali išsilaikyti ant stogo, nenuskraidintas vėjo. Lukošiukas tvirčiau įsikabina į stogo čerpę ir įsiklauso į nakties tylą. O tuo tarpu šalia Lukošiuko atsisėda mergaitė juoda suknele ir pakreipusi galvytę į Lukošiuką, prabyla:
MERGAITĖ JUODA SUKNELE. Tu manai, kad tavęs nieks nemato ir negirdi, bet yra kitaip, nei tu manai. Pasaulyje yra neįsivaizduojamai daug tokių būtybių, kaip mes, ir tau nereikia dėl nieko liūdėti.
Vaiduoklis Lukošiukas, netekęs žado, stipriai užsimerkia, papurto galvą, lyg norėdamas pabusti iš savo sapno, ir vėl atsimerkęs įsispokso į mergaitę, nedrįsdamas net sukrusti ar sumirksėti.
MERGAITĖ JUODA SUKNELE. Tik nesakyk, kad manęs neprisimeni,- suraukia antakius mergytė.- Aš ta mergaitė, kuri kartu su tavim žaisdama nukrito nuo skardinio stogo.
Lukošiukas tyli. Po kelių tylos minutėlių mergaitė vėl prabyla.
MERGAITĖ JUODA SUKNELE. Tai tu irgi kasnakt ateini čia, kankinamas prisiminimų?
Vaiduoklis Lukošiukas krūpteli ir jo permatoma oda pašiurpsta. Jis pritraukia kelius prie krūtinės ir baimės perkreiptomis akimis sužvairuoja į mergaitę. Mergaitė palinksta arčiau vaiduoklio ausies, kad jis ją geriau išgirstų, ir vėl prabyla raminamu balsu.
MERGAITĖ JUODA SUKNELE. Aš galiu tau padėti viską pamiršti. Jei nori, eik paskui mane,- sušnabžda mergaitė ir ištiesia jam savo delną.
Vaiduoklis, lyg svarstydamas, kaip geriau pasielgti, nenorom ištiesia savo permatomą ranką ir stipriai susikimba su mergaite.
VAIDUOKLIS LUKOŠIUKAS. Tada eikime, - droviai išlemena jis.
MERGAITĖ JUODA SUKNELE. Neatsilik, aš tave nuvesiu į vieną vietą, kurioje tu surasi savo ramybę ir tau nebereikės nei liūdėti, nei bijoti.
Abu, vėjo pučiami, nusklendžia nuo stogo žemyn į ištuštėjusį miestą ir po kelių akimirkų jau stovi balto pastato viduje.
VAIDUOKLIS LUKOŠIUKAS. Aš prisimenu šią vietą. Čia mane, baisiai sužeistą, vežė į vieną iš baltų kambarių. Girdėjau ratukų trinksėjimą ir apsiaustų šnarėjimą, dar prisimenu šaukiančius žmones aplink mane, o tada pamačiau šviesą...
MERGAITĖ JUODA SUKNELE. Aš irgi tą patį atsimenu, tačiau manoji šviesa buvo kitokia, iš jos man nebegalima sugrįžti. O tau pasisekė, kad radai mane, dabar galėsi vėl grįžti iš ten, kur atėjai, aš tau parodysiu, kur reikia eiti.
VAIDUOKLIS LUKOŠIUKAS. Bet aš dar noriu pabūti su tavimi. Ką tu darysi be manęs, o ką aš be tavęs? – maldaujančiu žvilgsniu paklausia Lukošiukas.
MERGAITĖ JUODA SUKNELE. Aš būsiu tavo angelu sargu, saugosiu tave nuo nelaimių, lydėsiu tave geruose sapnuose. Mes visad būsime kartu, kaip buvome nuo pat vaikystės. Nuo šiol manęs nebepamirši. Liūdesys ir baimė tau nebepakenks. O dabar, užteks kalbų, eikime į šį baltąjį kambarį. – susigraudinusi atsako mergaitė.
VAIDUOKLIS LUKOŠIUKAS. Tebūnie kaip tu sakai.
Jie abu įžengia į baltą palatą ir pamato Lukošiuką, miegantį baltoje lovoje.
VAIDUOKLIS LUKOŠIUKAS. Metas grįžti namo. Tikiuosi vėl netrukus galėsiu žeme lakstyti,- atsidūsta Lukošiukas ir paskutinįkart stipriai apkabina savo vaikystės draugę.
Mergaitė žvilgsniu palydi Vaiduoklį Lukošiuką, gulintį ant baltosios lovos. Jo permatoma oda apglėbia šiltą, gyvą Lukošiuko kūną ir taip padeda jam atbusti iš amžino miego. Lukošiukas atsibunda šaukdamas mergaitės vardą, bet ji jau per toli nuo čia, ji Lukošiuko mintyse...
